Iš šių teiginių kyla dar viena natūrali išvada – pasiekusi pakankamą globalios civilizacijos išsivystymo ir proto lygį (pabrėžiu – kalbama ne apie atskirų individų išsivystymą ir protingumą, bet apie globalios civilizacijos sugebėjimą priimti pozityvius, išlikimo siekiančius sprendimus), tokia civilizacija, nepaisydama pavojų ir grėsmės (tai, kas dažnai propaguojama mūsų pseudo meninių filmų siužetuose ir atskirų mokslininkų pasisakymuose), skirdama maksimalias energetines, technines, o gal ir kitas, mums visai nežinomas pastangas, stengtųsi užmegzti kontaktus su kuo didesniu skaičiumi kitų Egzocivilizacijų ir ieškoti Visatoje išlikusių Žaliųjų duobių. Taip aš pavadinčiau išnykusių Egzocivilizacijų išlikusias informacijos sankaupas. Tuo tarpu Žaliosiomis salomis Visatoje būtų galima vadinti gyvybės židinius, pasiekusius ar nepasiekusius sąmoningo proto lygį. Proto salų apibrėžimas kalba pats už save. Kosminę civilizaciją, sudarytą iš protingų individų, pavadinti protingą išsivystymo lygį pasiekusią galima tik tada, kai ta civilizacija dėtų maksimalias pastangas gauti iš kitų Kosminių civilizacijų informaciją apie jų nueitą evoliucinį ar revoliucinį vystymosi kelią, dėtų maksimalias pastangas kaupti Visatos erdvėse, žaliosiose Gyvybės ir Proto salose subrandintus brangakmenius, žėrinčius savo išlikimo ir tobulėjimo briaunomis.
Šiuo požiūriu mūsų civilizacija yra dar labai toli nuo tokio išsivystymo ir kolektyvinio proto lygio, kiek mes beapeliuotume į savo, kaip individų protingumą. Komentarų čia nereikia, užtenka vien pažvelgti į milžiniškas ginklavimuisi skiriamas lėšas.
Tačiau šiam pesimistiniam faktui paguodos dėlei galima prieš pastatyti mūsų technines pastangas ieškant Visatos Žaliųjų salų. Artimiausia tokia sala galėtų būti Marso planeta. Marse yra atmosfera, daug vandens ledo pavidale, vasarą iki 20o Celsijaus įšylantis Marso gruntas, todėl primityvios gyvybės formų tikimybė Marse, ypač jo praeityje, kai jo paviršiuje tyvuliavo vandenynai, jūros, ežerai, o tekančių upių vagos išlikusios iki šių dienų, yra labai didelė. Ne veltui tiek daug kosminių aparatų išėjo į orbitas apie Marsą, o kiti leidosi jo paviršiuj. Ne veltui olandų kompanijos organizuojama pirmųjų Žemės kolonistų ekspedicija į Marsą „Mars One“ su bilietu tik į vieną pusę, be galimybės sugrįžti į Žemę. Ne veltui tokių pasiryžėlių skaičius jau perkopė 200 tūkstančių, tarp kurių jau yra ir vienas lietuvis.
Kitą mūsų pastangų srautą realizuoja kosminis teleskopas Kepleris. Jis ieško egzoplanetų prie kitų žvaigždžių. Nuo 2009 metų, išvedus Keplerio teleskopą į orbitą, iki 2013 metų spalio 13 dienos jau surastos 998 egzoplanetos prie 759 žvaigždžių. Keliolika iš jų – artimos savo dydžiu Žemei, skriejančios gyvybės zonoje platesnėje ar siauresnėje atstumų juostoje nuo centrinės žvaigždės, kurioje skriejančių uolinių egzoplanetų paviršiaus temperatūra yra tinkama skystam vandens būviui.
Keplerio teleskopo tyrimų kosminė erdvė yra labai nedidelė – tik 300 šviesmečių spindulio lyginant su mūsų Galaktikos 100 tūkstančių šviesmečių mastais. Statistinė Keplerio teleskopo atradimų analizė atlikta skirtingais metodais ir skirtingų autorių byloja, kad mūsų Galaktikoje Žemės tipo egzoplanetų gali būti nuo 17 iki 30 ar net iki 60 milijardų. O vienas iš tyrimo autorių šį skaičių padidina net iki 100 milijardų.
Tai stulbinantys skaičiai. Prieš juos nublanksta kraštutinė pesimistinė nuomonė (tarp kitko niekuo nepagrįsta), kad mes esame vieni net visoje Visatoje. Žinoma, tokia nuomonė turi teisę egzistuoti iki pirmo Žaliosios salos atradimo už Žemės ribų. Galima pridurti, kad nesugalvotum didesnio miunchauzeniško absurdo, kaip teiginys, kad mes esame vieni visoje Visatoje. Ir jokiais moksliniais, filosofiniais ar teologiniais argumentais negalima tokio teiginio paremti. Apie tai, kad toks Žemės civilizacijos ir gyvybės mūsų planetoje vienkartinis egzistavimas Visatoje yra neįrodomas, aš jau nekalbu, nes tai yra absoliučiai neįmanoma – net tuo atveju, jei negautume jokių įrodymų apie gyvybės ir proto egzistavimą Visatoje iki pat mūsų planetos saulėlydžio.
Keplerio teleskopo vykdomos egzoplanetų paieškos yra pripažintos prioritetiniais tyrimais astronomijoje. Pastaraisiais metais išbandytas naujas tolimų planetų atmosferų sudėties analizės metodas, leidžiantis pastebėti atmosferos sudėtyje esant tokių cheminių junginių, kurie gali susidaryti tik organinės gyvybės formų evoliucijos metu. Jeigu jis pasiteisins, turėsime unikalų metodą dalį Žemės tipo egzoplanetų priskirti Visatos Žaliosioms saloms.
Visa tai teikia vilčių. Reikėtų dar pridurti, kad visos tinkamų egzoplanetų paieškos, jų cheminės sudėties atmosferų analizė vykdoma remiantis žmogiškąja patirtimi, žemiškosiomis gyvybės formų egzistavimo sąlygomis ir formomis. Tačiau niekas negali paneigti, kad Visatos begalinėse erdvėse ir visai kitokiose egzoplanetų sąlygose gali egzistuoti kitos mums visai nežinomos Egzogyvybės ir Egzoproto formos, gal net mūsų rašytojų fantastų vaizduotę pralenkiančios. Tada visi aukščiau minėti skaičiai gali keleriopai išaugti.
Sugrįžkime prie Kosminių civilizacijų genealoginio medžio. Aukščiau išdėstyta optimistiška naujų atradimų ir metodų gausa tarsi suteikia mums viltį ir galimybę iš mozaikos gabaliukų suformuoti bent Kosminio genealoginio medžio dalį. Deja, tokios viltys gali likti tik gražia teorine ateities vizija. Tam yra labai daug priežasčių.
Mes dar neradome nei vienos Žaliosios salos Visatoje; mes nežinome, kokia tikimybė gyvybės užuomazgai tam tinkamoje egzoplanetoje; mes nežinome, kokia tikimybė Žaliosiose salose subujoti Protui, o tuo labiau Egzoprotui; mes nežinome Proto salų skaičiaus mūsų Galaktikoje; mes nežinome, kiek vidutiniškai laiko gali egzistuoti nekontaktuojanti su kitomis atskira Egzocivilizacija – gal jos suklestėjusios greitai degraduoja arba susinaikina, tarsi patvirtindamos Franko Fennerio prognozes; mes dar neišgirdome nė vieno dirbtinio radijo signalo, nors jautriausiais radijo teleskopais esame praklausę tūkstančius, bet, deja, tylinčių žvaigždžių…
Būtų galima šį nežinojimo sąrašą tęsti ir tęsti, artėjant prie beviltiško pesimizmo, tačiau unikalus žmogaus prigimtinis pažinimo alkis, nepasotinamas alkis, leidžia kategoriškai tvirtinti – Žaliųjų salų, Egzocivilizacijų paieška niekada nesibaigs. O atrastas Marso mikroorganizmas, net jo suakmenėjusi fosilija kaip potvynio banga suintensyvins tokias paieškas, jau nekalbant, kad tai taps didžiausia šimtmečių sensacija.
O jeigu statomi vis galingesni radijo teleskopai pagaliau priimtų abejonių nekeliantį protingų būtybių siunčiamą signalą? Ko galima tikėtis iš tokio signalo? Ar mes pajėgtume jį iššifruoti ir suprasti? Nežinau, tik neabejoju, kad toks signalas iš kaimyninės Egzocivilizacijos iš esmės sukrėstų Žemės žmoniją. Bet norėtųsi tikėti, kad tokia Egzocivilizacija, nusprendusi byloti apie savo egzistenciją, yra nuėjusi toliau už mus savo vystymosi kelyje ir tame kelyje vadovavosi greičiausiai universaliomis bendražmogiškomis, o tiksliau bendrakosminėmis vertybėmis, kurių dėka jos pasiekė tas neįsivaizduojamas vystymosi aukštumas ir bendraudamos su kitomis Proto salomis Visatoje, susiliedamos į visumą, suformavo visuotinį, nepriklausomą Visatos Proto fenomeną, kurio įtaka pasiekė ir Žemės planetą. Norėtųsi tuo tikėti.
Toks signalas būtų antros šakos pumpuras mūsų vizijose formuojamame Kosminiame Egzocivilizacijų genealoginiame medyje, nes pirmoje labai trumpoje šakoje yra užkoduota permaininga ir grėsmingai artėjanti prie pabaigos mūsų žemiškos civilizacijos evoliucija. Ir čia iškyla hamletiškas klausimas – ar mes dar turėtume laiko surasti ir iššifruoti antrą, trečią, ar ketvirtą Kosminio genealoginio medžio šaką? Ar dar turėtume pasirinkimo viltį ir galimybę?
Tačiau mes jau pareiškėme Visatai apie savo egzistavimą – išsiuntėme tris laiškus. Du iš jų keliauja iš Saulės sistemos išklydusiuose kosminiuose aparatuose, gal kada nors į kieno nors rankas jie pateks. Trečias nukreiptas tikslingai į kamuolinį žvaigždžių spiečių Heraklio žvaigždyne. Jeigu ten, tarp milijono žvaigždžių sistemų, bus kas priima mūsų laišką, jį iššifruoja ir pasiunčia Saulės link atsakymą – jį sulauktume po 48 tūkstančių metų – tokio laiko reikia radijo bangoms nulėkti iki žvaigždžių spiečiaus ir atgal iki Žemės. Esmė ne ilgame atsakymo laukime (ar tuomet Žemėje dar bus kas gyva?) – laiškas labiau skirtas ne jiems, bet mums, mūsų supratimui, kad esme viena iš daugelio Visatos Proto salų – tai mūsų prabilimas į Kosmosą – mes esame! Taip, mes esame, bet ar išliksime?
(Bus daugiau)
Gunaras KAKARAS
