Absoliutus prioritetas kosminiame fone V: teisės ir laisvės be išlikimo garantijos

Toks vienos valstybės (Lietuvos!!!) juridinis, moralinis ir etinis vystymosi kelio posūkis sukeltų kai kurias konfliktines juridines situacijas Europos Sąjungoje. Turiu galvoje tarptautines žmogaus teises ir laisves ir galimą jų dalinį apribojimą absoliutaus prioriteto šviesoje.
Skaitau Franko Fennerio, Australijos nacionalinio universiteto mikrobiologijos garbės profesoriaus prognozę, kad žmonių rasė išnyks per ateinančius 100 metų, praneša „Daily Mail“. Jo teigimu, žmonės nesugebės išgyventi „demografinio sprogimo ir nekontroliuojamo vartojimo“.

Pateikiu ir kitų šaltinių prognozes. Mokslininkai, 2012 metais dalyvavę „Global Catastrophic Risk Conference“ suvažiavime Jungtinėje Karalystėje, dalyvavo neformalioje apklausoje, kuria buvo siekiama įvertinti grėsmes žmonijai. Mokslininkai tikimybę, kad žmonija išliks bent iki 2100 metų, įvertino vos 19 procentų.

Iki šiol jokia katastrofa dar nekėlė grėsmės visai žmonijai, tačiau žinomi JAV biologai Paulas ir Anne Ehrlichai išskiria du veiksnius, kurie gali sukelti civilizacijos žlugimą – populiacijos perteklių ir besaikį vartojimą.

Žinomo rašytojo Derricko Janseno nuomone, didžiąsias žmonijos problemas sukelia auganti gamyba. O jos augimą skatina nemažėjantis žmonių noras vartoti daugiau ir daugiau bei užsiropšti kuo aukščiau savo kultūros hierarchijos kopėčiomis.

Ekonominės ir gamtos katastrofos bus neišvengiamos, jeigu turtingosios šalys nesumažins vartojimo, o pasaulio gyventojų skaičius nesiliaus augęs, rašo guardian.co.uk.

Reikia kuo greičiau stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių ir sumažinti išaugusį vartojimą turtingose šalyse, kad išvengtume „ekonomikos ir aplinkos negandų judėjimo spirale žemyn“, perspėjama svarbioje Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos ataskaitoje.

2013 metais, prieš prasidedant Pasaulio ekonomikos forumui Davose, britų labdaros organizacija „Oxfam“ paragino stambaus kapitalo verslą ir pasaulio lyderius dėti visas pastangas kovoje su skurdu ir nelygybe. „Oxfam“ duomenimis, 100 turtingiausių planetos žmonių praėjusiais metais uždirbo pakankamai, kad pasaulyje visiems laikams būtų išnaikintas skurdas.

Garsus Kabalos mokslo tyrinėtojas Michaelis Laitmanas įsitikinęs, kad išbristi iš pasaulį apėmusios globalios ekonominės krizės įmanoma tik žmonijai iš esmės pakeitus požiūrį į save ir pasaulį. Jo manymu, šiandien mes pribrendome iki šiol nepasiteisinusiam utopinės visuomenės modeliui, kai žmonės gamins tik tiek, kiek reikia patenkinti pagrindinius poreikius, o pagamintos gėrybės bus dalinamos po lygiai. Jo klausiama: „Savo kalbose esate minėjęs, kad žmonija gal žūti labai greitai – per pastaruosius 20 metų. Kodėl tiek mažai duodate jai laiko?“ „Tai ne tik mano idėja, – nuskambėjęs atsakymas. – Mūsų institute dirba dešimtys mokslininkų, kurie bendradarbiauja su tūkstančiais viso pasaulio mokslininkų. Gamta iš tiesų mums praneša, kad jei norime išlikti, turime būti globalūs, turime vienytis. Gamtoje viskas su viskuo yra susiję, tačiau žmogus pastato save prieš gamtą. Šiandien mes atsidūrėme tokioje priešpriešoje su savo prigimtimi, kad mums gresia susinaikinimas.“

Jungtinės Tautos (JT) 2013 m. birželį paskelbė savo prognozes, kuriomis remiantis, iki 2050 metų planetoje gyvens 9,6 mlrd. žmonių.

2012 birželio mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodė Kalifornijos universiteto profesoriaus Anthony Barnosky ir dar dvidešimties autorių bendras straipsnis, kuriame teigiama, jog šiuo metu dėl žmogaus veiklos jau yra pakeista apie 43 proc. žemės paviršiaus ir skaičiuojama, jog situacijai nesikeičiant 2025 metais bus pasiekta kritinė 50 proc. riba.

Atkreipkite dėmesį – cituoju tik labai mažą dalį mąstančių žmonių iš viso pasaulio su dideliu nerimu išsakytų minčių. Tokią šiandien niūrią ateities prognozių mozaiką lemia demokratinio pasaulio žmonių teisės ir laisvės eiti gamybos-vartojimo-turėjimo keliu. Klausimas: kas svarbiau – ar žmogaus teisės ir laisvės, ar žmonijos išlikimo dilema? Žmonijos išlikimo svarba yra nediskutuotina, o kad šiandieninės žmogaus teisės ir laisvės būtų žmonijos išlikimo garantas, tenka suabejoti.

Ne, aš nesiremiu šiomis niūriomis prognozėmis kaip neišvengiama ateities apokalipse. Tačiau šios prognozės inspiruoja klausimą: ar žmonija, kaip globali Žemės rutulio bendruomenė, rūpinasi savo ateitimi, savo išlikimu ar tik šios dienos teisėmis ir laisvėmis? Patikslinkime – ar yra globalių tarptautinių institucijų, kurios nagrinėtų skirtingus futurologinius žmonijos vystymosi modelius, akcentuotų jų teigiamas ir ypač neigiamas puses, lygintų juos, išryškintų tuos vystymosi faktorius, kurie neišvengiamai vestų prie pražūtingų katastrofų ir visa tai būtų teikiama visuomenės analizei? Atskirų mokslininkų, filosofų, futurologų darbų ir minčių yra pakankamai daug, bet, kaip taisyklė,  jie lieka mokslinių darbų foliantuose, o sensacijas žvejojančių žurnalistų išmetami į bulvarinius leidinius fragmentai nesukelia visuomenės susidomėjimo, tuo tarpu politikai, verslininkai, bankininkai ir karinės pramonės atstovai tokias mintis ir problemas visiškai ignoruoja. 
Sutinku, kad skirtingus žmonijos vystymosi kelius sumodeliuoti yra labai sudėtinga, tačiau globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi galimybių skirtumai, jų teigiamos ir neigiamos tendencijos vis dar netapo svarstytina žmonijos problema. Visos žmonijos pajėgos ir resursai šiandieną naudojami teigiamų (gal tariamai teigiamų?) vystymosi tendencijų pajėgumui didinti – šiandienos Žemės civilizacija gyvena kaip voverė smarkiai besisukančiame gamybos-reklamos-vartojimo-turėjimo rate, dėdama visas pastangas, kad tas ratas kuo greičiau suktųsi. Ir tos pastangos duoda rezultatus – tas ratas sukasi ne tik greitai, bet su vis didėjančiu pagreičiu.

Tokioje žmonijos vystymosi fragmentiškoje apžvalgoje matau bendražmogiškų vertybių, gilų dvasinį pasitenkinimą būtimi ir gyvenimu teikiančių vertybių netektį – didžiausią šiandieninės civilizacijos praradimą. Nes tik tokių vertybių erdvėje galimi globalūs ekonominiai, politiniai, socialiniai ar demografiniai sprendimai, akcentuojantys pagrindinį tikslą – pažinimo, kūrybos ir išlikimo tikslą.

Grįždamas prie žmogaus teisių ir laisvių drįsčiau teigti, kad su didėjančiu pagreičiu besikeičiančiame pasaulyje ne jos, teisės ir laisvės, turėtų koreguoti bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimą, bet atvirkščiai – bendražmogiškų vertybių erdvė turėtų aiškiai ir kategoriškai apibrėžti atskiro žmogaus ar bendruomenių, pagaliau atskirų valstybių (jeigu jos ateityje išliks) teises ir laisves. Naudotis teise ir laisve galima tik tada, kai giliai supranti jų esmę ir prognozuojamas pasekmes. Deja, šiandien egzistuojančių teisių ir laisvių brandinamos pasekmės ateityje iš esmės nenagrinėjamos, neprognozuojamos ir vargu ar artimiausioje ateityje tapsiančios globalios Žemės civilizacijos jautria politikos ir visuomenės nagrinėjama tema.

Ir vėl girdžiu oponentų balsus – vertybės įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo skirtingos ir ateityje gali keistis. Pagrindinis šių dienų civilizacijos vystymosi stimulas yra gamyba, nukreipta į visų žmogaus poreikių, taip pat ir pačių žemiausių, tenkinimą ir iš to sekantis besaikis vartojimo stimuliavimas. Ir šiame procese dalis vertybių skirtingais istoriniais momentais buvo skirtingos ir tebėra besikeičiančios.

Bet pasakykite man, ar tiesa ir teisingumas, pagarba, užuojauta, meilė ir sąžiningumas nėra tie vertybių stulpai, kurie turėtų išlinkti tūkstančius ar milijonus metų, kol ant Žemės rutulio bus bent dvi gyvos būtybės, turinčios moralinę teisę vadintis homo sapiens?

Jeigu šis absoliutus konstitucinis prioritetas įsigalėtų pasaulio valstybių konstitucijose, neabejoju, kad tokios problemos, kaip visuotinis nusiginklavimas, beatodairiškai žemės ir jūrų išteklių naudojimas, atmosferos teršimas, demografinis augimas, gamybos-vartojimo karuselės sukimasis, energetinio-techninio potencialo beatodairiškai didinimas neišvengiamai pasiektų finišo tiesiąją – kai begalę kartų svarstytos ir diskutuotos problemos turėtų išgirsti mąstančios žmonijos dalies kategorišką sprendimą.

Priešingu atveju gali pasitvirtinti Fennerio ir daugelio kitų prognozės, ir ne tiek svarbu ar po šimto, ar po tūkstančio metų. Esmė juk glūdi gamybos-vartojimo besisukančio smagračio inercijoje. Ši inercija šiandien yra galingiausias faktorius Žemėje, nulemiantis žmonijos pagrindinę vystymosi tendenciją. Todėl kyla klausimas, ar mąstančių būtybių bendrija, Žemės planetos civilizacija, gali valdyti ir lemti savo vystymosi kelią ir tikslus (ar girdėjote, kad kas nors būtų kalbėjęs ar diskutavęs apie žmonijos vystymosi kelio tikslus po 10, 100 tūkstančių metų ar net po milijono metų?), ar jai tenka bejėgiškai paklusti stichiškai įsuktam ir vis greitėjančiam gamybos-vartojimo smagračiui?

(Bus daugiau)

Gunaras KAKARAS