Absoliutus prioritetas kosminiame fone IV: gatvė, donkichotai ir ministrai

Bet po mokyklos ir lygiagrečiai su mokykla yra ir bus gatvė, televizorius, internetas, brutalių, pelno siekiančių kino filmų tvanas. Niekas man neįrodys, kad jaunam, bręstančiam jaunimui galimybė kiekvieną pripuolamą akimirką internete matyti pornografijos gyvuliškumą ar filmuose aukštinamą jėgos, prievartos ir žudymo „vyriškumą“ yra žmonijos ir demokratijos pasiektos žmogaus teisių ir laisvių viršukalnės.

Kur Lietuvoje tie žurnalistai, tie donkichotai, su dvasiniu užsidegimu šioje, norisi sakyti, ašarų pakalnėje, šioje susitaikėliškoje su blogiu visuomenėje aukštinantys bendražmogiškų vertybių šeimos židinius, žmones, kurie per atkaklų darbą sukūrė fizines, kultūrines ar dvasines vertybes ir jas dalina kitiems – kur jie? Tuo tarpu, deja, mūsų spauda ir televizija užpildyta be darbo šlitinėjančių Lietuvos milijonierių žmonų prabangiais aprėdais ir neskoningais namais, namais ne savo pinigais pastatytais, tačiau jų savininkai Lietuvos „elitu“ vadinami. Taip, yra skambiais pavadinimais papuoštų televizijos laidų, bet kai žinai jų užkulisius ir pagrindinį tikslą – reitingų siekį, kai kriterijus yra ne tiesa ir teisingumas, bet intrigos ir sensacijos efektas, nerandu Lietuvoje tikrų žurnalistų-donkichotų, nors nedidelė dalis tų, kurie galėtų jais būti, kaltai šypsosi ir sako: „O pragyventi tai reikia…“

Taip, jaučiu, kad ir Jūs vėl šypsotės, skaitydami šito idealisto mintis. Gal iš tiesų esu idealistas, bet kartu suprantu, kad idealams tapti realybe reikia tvirto pagrindo po kojomis. O tas pagrindas, žinoma, ne atskirų donkichotų pakelti skydai, nuleisti antveidžiai ar jie patys su ištiestomis ietimis šuoliuojantys prieš besisukančius malūnus – jie vis tiek sukasi ir suksis. Reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu tarsi rentgeno spinduliu peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarytų nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi.

Kaip minėjau, tai ne metų ar dešimtmečių darbas – tai dviejų, trijų kartų koregavimo darbas. Dar kartą sugrįšiu prie mokyklos – tikri Mokytojai į mokyklą gali ateiti tik iš tikromis bendražmogiškomis vertybėmis gyvenančios šeimos, tik iš dvasinių vertybių ugdymu paremtos mokyklos. Didžiulę paramą šiame darbe galėtų atlikti Lietuvos tradicinės religinės konfesijos, jeigu sugebėtų pakeisti savo veiklos prioritetus nuo nekintamų tikėjimo dogmų prie daug kilnesnio tikslo – žmogaus ugdymo, žmogaus dvasinės kokybės pakėlimo virš dabar dominuojančio vartojimo, turėjimo ir pasitenkinimo sindromo.

Ir dar. Kol su besikeičiančiais ministrais žaisime politinius ir ambicijų žaidimus, kol Seime, tvirtindami kitų metų biudžetą, kaip šunys urgzdami, bet su sukąstais dantimis tampysime plyštančią į gabalus biudžeto antklodę, palikdami Kultūros ministrui nubyrėjusius skutus (koks akivaizdus gamybos-vartojimo prioritetas!), kol bendru partijų sutarimu Kultūros ministru nebus skiriamas tikrai to vertas asmuo mažiausiai 6–8 metams, kol ministras su savo ministerijos ir ekspertų komanda nesuformuos kultūrai atsiveriančios valstybės strategijos, kol ta strategija nebus patvirtinta aukščiausiu lygiu, kol ta strategija neduos pelnytų vaisių – kalbos apie kultūros gyvybišką reikšmingumą tautai taip ir liks kalbomis. Tai liečia ne tik Kultūros ministeriją – aukštesni reikalavimai taikytini visai Vyriausybei, jau nekalbant apie Seimą ir visas likusias valstybės institucijas.

Sąmoningai neišsiplečiu ties Lietuvai begaliniai skaudžia tema, kai vietoj Politikų turime politikus, vietoj Ministrų – ministrus, vietoj Teisėjų – teisėjus, vietoj Teisėtvarkos pareigūnų – tik pareigūnus. Palyginkite Lietuvos politikų, teisėjų, valdininkų, pareigūnų, ypač muitinėse dirbančių, deklaruojamus milijonus, realiai turimus ir giminėms užrašytus turtus – ar jums nekyla klausimas, kiek korumpuotų ir sugebančių vogti „elito“ atstovų yra Lietuvoje? O juk taip paprasta būtų palyginti jų realias algas ir turimus turtus. Palyginti, paskelbti visuomenei ir imtis juridinių teisėtvarkos veiksmų. Kažkur, kažką apie tai girdėjome. Deja, tai tokie menki teisingumo trupiniai. Natūralu – juk varnas varnui akies…

Puikiai suprantu, kad ne šventieji puodus lipdo – priėmus naujas įstatymų pataisas, tų įstatymų vykdytojai netaps kitokie, nepakeisime rytdienos mokytojų ir teisėjų. Pasikartosiu: tai ilgų dešimtmečių nuoseklus ir atkaklus darbas – įstatyminiu frontu bei nepaliaujamu dorovinių, moralinių ir etinių nuostatų diegimu ir aukštinimu atvesti visuomenę iki bendražmogiškų vertybių kaip vienintelio egzistencijos pagrindo priėmimo. Tada de Sent-Egziuperi žodžiai, kad didžiausia pasaulyje vertybė yra ryšiai tarp žmonių, taps artimi ir suprantami kiekvienam.

Bet lieka viena, pati sudėtingiausia problema, pats atsakingiausias lūžio taškas – kas inspiruos, kas nenuginčijamai pagrįs to vienintelio kelio pradžios neišvengiamybę – konstituciją papildančių punktų absoliutų būtinumą? Kieno tai galėtų būti iniciatyva – Prezidento, Vyriausybės, Seimo, politinės partijos, visuomeninių organizacijų ar Lietuvos kultūros kongreso? O gal dar yra mums nežinomų donkichotų, kurie rytoj pradės rinkti tautos parašus konstituciniam referendumui Lietuvoje?

Mielas skaitytojau, čia ir galėtume sustoti, toliau nebeskaityti, jeigu apsiribotume tik Lietuvos problemomis. Tačiau mano profesija, žmonijos egzistencijos trukmės pojūtis Visatos laiko begalybėje neišvengiamai veda nuo Lietuvos mokyklų problemos prie žmonijos išlikimo problemos – žmonijos išlikimo kosminiuose laiko mastuose.

 (bus daugiau)

Gunaras KAKARAS