„Pasidalyk!“, „Dovanok!“, „Ištiesk gerumui ranką!“, „Nepraeik pro šalį!“, „Nudžiugink vaiką nauja knyga!“, „Paragauk maltiečių sriubos!“ – jau kone mėnesį girdime raginant ir kviečiant aukoti. Kad labiau patrauktų dėmesį, šias akcijas kūrybingai skelbia iš TV ekranų gerai žinomi veidai, o labdaros rinkėjų „karavanai“ nesibodi iš Vilniaus atvykti ir į provinciją. Vos tik įvyksta tokia akcija, jos organizatoriai skuba džiaugtis rezultatais. Štai: „Nepasiturinčiųjų maitinimui jau paaukoti 534 494 litai – už šiuos pinigus „Maisto bankas“ galės patiekti 6 milijonus porcijų maisto tiems, kam jo trūksta.“
Ar noriai dalyvaujame tokiose akcijose? Ar skubame atverti savo piniginę ir nuoširdžiai siekiame suprasti, užjausti, dalytis? O gal liekame kurti ir abejingi, nes tokia gausa erzina?
Jurgita SINKEVIČIŪTĖ (Kalvarija):
– Užaugau šeimoje, kurioje visi viskuo dalijosi ir mokė to kitus, todėl dalytis, aukoti – man būtinybė. Įsivaizduoju, kaip sunku nevaikštančiam ligoniukui ir jo tėvams, todėl, vos yra proga, prisidedu prie aukojančiųjų. Aukoti skambinant telefonu – labai lengvas kelias, o paaukojus pasidaro labai gera širdyje. Smagu nors šiek tiek praskaidrinti liūdinčio žmogaus kasdienybę! Daugiausia dėmesio skiriu vaikams – jiems tikrai smagu dovanoti džiaugsmą. Štai sužinojau, kad pažįstama kalvarijietė Sigita organizuoja Kalėdų šventę vieno kaimo vaikams, ieško pagalbos. Iškart paskambinau, kad prisidėsiu ir aš. Pats žodis „Kalėdos“ kvepia stebuklais, džiaugsmu ir gėriu, galbūt todėl manęs nė kiek neerzina labdaros akcijų gausa šiuo laikotarpiu. Be to, manau taip: jeigu darau gera kitiems, gal gyvenimas ir man atlygins tuo pačiu.
Jonas MERČAITIS (Šakiai):
– Manęs nepiktina jokios skelbiamos labdaros akcijos, bet aš jose nedalyvauju – galima sakyti, lieku abejingas. Visų vis tiek niekada neparemsiu, o ką nors išskirti iš kitų tiesiog nenoriu. Kažkada ir man labai reikėjo paramos, bet aš jos net neprašiau, to negarsinau. Niekas nepadėjo – susitvarkiau pats. Sutinku ir su tais žmonėmis, kurie abejoja labdaros renginių organizatorių sąžiningumu, nes informacijos, kur pateko tos aukos, tos dovanos, trūksta. Be to, atsirado jau per daug prašytojų – manau, ne visiems rimtos paramos iš tikrųjų reikia. Va, kur neatsisakau padėti – tai Šakių vaikų globos namams, vadovaujamiems kunigo. Tai yra Šakių policijos komisariato, kuriame dirbu, tradicija. Prisidedu, nes nenoriu išsiskirti. O apskritai man priimtinesnė pagalba savo darbu, fizine jėga, kai kur nors trūksta mano rankų.
Vida ŠTRAMAITIENĖ (Vilkaviškis):
– Mielai dalyvaučiau visose labdaros akcijose, nes suprantu, kad tai kilnu ir garbinga, tačiau kuo gali kitus paremti pensininkų pora, kai patiems reikia didžiausių pastangų išgyventi nuo vienos pensijos iki kitos? Vaistai, be kurių nebeapsieiname kasdien, mokesčiai už butą, kad neliktų skolų – štai ir visos mūsų būtinos išlaidos, bet jos sudaro visas gaunamas pensininko pajamas. Galėčiau pasidalyti duonos kąsniu, sriubos lėkšte, galėčiau padovanoti kokią nors anksčiau siūtą puošnią suknelę, bet juk ne tokios aukos prašoma. Kai tokios akcijos rodomos per TV, su vyru mielai pasižiūrime koncerto, išgyvename kartu su ligotais vaikučiais ar vienišais senukais, bet numerio telefonu nerenkame. Be to, man atrodo, kad tokių akcijų pastaruoju metu labai pagausėjo, ir todėl neįtikėtina, kad paramos prašo tikrai tik tie, kuriems jos ypač reikia.
Kęstutis JASAITIS (Marijampolė):
– Pozityviai vertinu įvairias labdaros akcijas, bet – saikingai. Gerumo ženklų kasdienybėje labai reikia, todėl labdara – viena iš galimybių skleisti tą gerumą. Manau, žmogų, kuris aukoja, dovanoja, tokie dalykai jaudina, pakylėja, teikia geros nuotaikos dozę. Tiesiog sunku išlikti abejingam žinant, kad gali nenusisukti, ištiesti pagalbos ranką. Džiaugiuosi, kad ir mūsų vaikai tai supranta taip pat, jaučia tą patį: štai neseniai dukra vežė padovanoti savo gitarą nepažįstamai mergaitei, kuri pagarsino apie tokią savo svajonę viename labdaros renginyje. Pats irgi labiau vertinu, pavadinsiu, tikslinę paramą – konkrečiam ligoniui, nelaimingam vaikui ar seneliui. Tai yra – žmogui, kurio likimas išgirdus suvirpina širdį. Nepraeinu pro šalį ir tada, kai prekybos centruose renkami maisto produktai „Maisto bankui“, bet čia aš nepersistengiu, aukoju saikingai, nes nenoriu, kad būtų peržengta aukojimo riba – kai remiami tinginiai.
Vitalija FILIPOVA (Kazlų Rūda):
– Aš labiau esu prieš įvairias labdaros akcijas. Manau, geriau pasidalyti kuo nors su kaimynais – nors ir obuoliais, nei siuntinėti pinigėlius nežinia kam. Taip, kartais ir aš pasiunčiu nedidelę auką telefonu, bet manau, kad ne visi suaukoti pinigai pasiekia tą, kuriam jie skirti. Mieliau ir gausiau aukoju bažnyčios, labdaringos organizacijos „Caritas“ reikmėms. Manau, kad dažnos labdaros akcijos, kokios pastaruoju metu labai madingos per televiziją, nuvertina pačią misiją. Kai girdi, kad prašančiųjų labai daug, tai kartu piktina mūsų šalies Vyriausybės nepakankamas rūpinimasis žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. Šie pripranta gyventi laukdami paramos. Manau, reikia daugiau Vyriausybės pastangų ieškant būdų, kad nereikėtų tų labdarų. Būtų daugiau darbo vietų, gautume didesnius atlyginimus, tai ir prašančiųjų būtų mažiau. Arba jeigu nebūtų nesveiko maisto, energinių gėrimų parduotuvėse, tai ir sergančiųjų, išsigimusiųjų būtų mažiau. Kartu – mažiau tokių, kurie patys savimi neįstengia pasirūpinti.
Kalbino Ieva LAUKYTĖ
Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.
