Elegantiška lėlių namų šeimininkės gyvenimo pasaka

Iš pirmo žvilgsnio jie, marijampoliečiai pensininkai Prima ir Antanas Misiukevičiai, gyvena tikrai dviem per dideliame name. Bet tik iš pirmo! Mat įėjus pro jaukaus, dailiai tvarkomo namo duris atsiveria tikras muziejus su daugybe gyventojų – ne eksponatų. Tai asmeninis lėlių muziejus, kaupiamas kone pusę amžiaus. Lėlės šiuose namuose visur: virtuvėje, laiptų aikštelėje, kambariuose, rūsyje… Pačios įvairiausios – nuo skudurinių Onučių iki šiuolaikiškų Barbių ir porcelianinių princesių… Pirktos, dovanotos, išmainytos, atkeliavusios iš pačių įvairiausių kraštų.

Lėlių namai… Juose gera, jauku, visada tvyro gražios pasakos aura, sklindanti pirmiausia iš jų šeimininkės, daugelį metų su meile kaupiančios tokią kolekciją…

Gyvenimas gražus, kai gali džiaugtis gražiu bendravimu

„Esu pensininkė jau daug metų ir tuo didžiuojuosi“, – trumpai save apibūdina P. Misiukevičienė, kurios inteligencija ir šiluma tiesiog plika akimi matoma. Pensininkai abu Misiukevičiai, ir abu mėgaujasi gyvenimu sau: rytais pabudę, dar prieš pusryčius, atlieka kasdienį ritualą: kavos gėrimą virtuvėje žvakių šviesoje (net jei šiltuoju metų laiku plieskia ryto saulė). Gražūs sutuoktinių tarpusavio santykiai pasireiškia visur: tiek ryte kavą geriant, tiek namus tvarkant, tiek ir išėjus iš namų (Misiukevičiai – ne namisėdos: aktyviai lankosi kultūros renginiuose, spektakliuose, nevengia ir kavinėje su bičiuliais prie kavos puodelio pasėdėti. Tiesa, kaip pastebi ponia Prima, Marijampolė jau labai pasikeitusi: naujos kartos užplūdusios mieste, jau nebėra taip, kad kur beeitum, kas antras žmogus pažįstamas…). Gyvenimas Misiukevičiams gražus atrodo – tokį jį daro pirmiausia šių žmonių požiūris, kurį puikiai iliustruoja ponios Primos pastebėjimas: „Ko gi daugiau reikia, kad jaustumeis laiminga? Viskas tik puiku, jei visko užtenka, be to, gali dar į spektaklį nueiti, knygą, lėlę nusipirkti. Nemėgstu, kai žmonės skundžiasi, nuolat dejuoja, lyg visiškai neturėtų dėl ko džiaugtis.“ Moters požiūriu, per mažai dabar žmonės bendrauja. Ji prisimena tuos laikus, kai senajame Vytauto parke kone visą Marijampolę galėjai sutikti. „Gal ir prasčiau tada gyvenome, bet bendraudavome daugiau“, – sako ponia Prima.

Šeimyninėje idilėje – poreikis knygai, grožiui

Prima Misiukevičienė – marijampolietė, senbuvė, čia baigusi tuometę J. Jablonskio vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniuje, Kaune (studijavo ir kultūrą – gal tam įtakos turėjo jos teta, pokario Marijampolės teatro aktorė Ona Bartusevičiūtė, ir technologijas), dirbusi Marijampolės kultūros namuose, daug metų – tuometėje miesto Automatų gamykloje. Meno, kultūros poreikis, moterį lydėjęs visą gyvenimą, ir dabar būtinas kaip duona kasdieninė. Namuose yra didelė sukaupta biblioteka, perskaityta daugybė knygų, o žodžio menas vis nesiliauja žavėjęs (ypač tai juntama P. Misiukevičienės dievinamoje poezijoje): juk visus žodžius mes žinome, tačiau kaip kūrėjas juos sudėlioja į meno kūrinį – čia slypi paslaptis, kuri nuolat keri. Žodžio magijos apžavėta ponia Prima netgi anūkams įvairiausiomis progomis dovanoja tik knygas…

Misiukevičiai užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą, sulaukė anūkų… „Kai manęs paklausia: „Kaip tavo vaikai?“, atsakau: „Ačiū Dievui, visi Lietuvoje…“ – sako ponia Prima, kurios visi vaikai (taip pat ir anūkai) augo nuolat kaupiamuose lėlių namuose, o dabar ir patys prisideda prie jų kaupimo.

Lėlės namuose gyvena jau pusę šimtmečio!

Pirmoji lėlė namuose, kaip pamena P. Misiukevičienė, atsirado prieš 50 metų. Moteris lėlę gavo dovanų gimtadienio proga iš bendradarbių. Šiuo metu lėlė veteranė puikuojasi miegamajame, o tuomet… Vaikai buvo maži, žaidė su ja, braškėmis maitino… Smagu buvo, juolab kad labai priminė tuomet jos pačios vaikystę, kai turėjo labai gražią iš Vokietijos karo metu parvežtą lėlę. Džiaugėsi mergytė ja, labai mylėjo, netgi pamačiusi pro šalį dardantį vežimą nutarė savo numylėtinę pavėžinti. Nemačiom įdėjo – tegu pasivėžins, bet, deja, taip ir nuvažiavo gražioji lėlytė nežinia kur…

Pirmoji lėlė neilgai buvo vieniša. Ponia Prima nepajuto, kaip „užsikrėtė“ lėlių kaupimu. Būdavo, važiuoja kur nors, jau nevalingai dairosi – gal kokią lėlytę nusipirkti ras (tais laikais netgi lėlių pasirinkimas būdavęs labai skurdus…). Randa – perka, gabena į namus (iš pradžių – bute, vėliau – ir nuosavame name, kuriame iki šiol gyvena), o ten tarsi laukia būtent naujajai lėlių namų gyventojai paruošta vieta. Ponios Primos aistrą netruko pajusti ir draugai, artimieji, tad lėlių kolekcija ėmė pildytis ir dovanotomis lėlėmis. Plėtėsi ir atgabenamų į namus lėlių geografija. Ne vien iš įvairiausių Lietuvos ar buvusios Tarybų Sąjungos kampelių atvežtos lėlės prieglobstį rasdavo Misiukevičių namuose, bet ir iš kitur (ypač po Nepriklausomybės atsivėrus sienoms). „Šita lėlytė iš Vokietijos dovanų atvežta, šita – iš Čekijos, o štai ši – net iš Tuniso“, – kiekvienos lėlės kilmės istoriją puikiai pamena P. Misiukevičienė. Atrodytų, toks pastabumas neįtikėtinas, mat lėles Misiukevičių namuose dabar jau ne dešimtimis ar net šimtais galima skaičiuoti. Kiek jų iš tikrųjų yra – nė pati ponia Prima nepasakytų. Atsimena: maždaug prieš dešimt metų anūkas ryžosi suskaičiuoti lėlių namų gyventojas. Na, ir skaičiavo! Tik… Suskaičiavęs iki 800 pavargo ir metė pradėtą darbą, taip ir nenustatęs tikslaus močiutės lėlių skaičiaus…

Lėlės – šeimos istorijos dalis

Visos lėlės šiame originaliame muziejuje turi savo vietą, kuri, kaip teigia namų šeimininkė, tiesiog prisišaukia lėlę ar visą jų būrį būtent čia „apsigyventi“. Todėl labai skoningai ir natūraliai atrodo atskiros „salelės“: štai skudurinių Onučių „susibėgimas“, kuriame puikiai įsikomponavusios lėlės – šlepetės (beje, visų anūkų nešiotos nenunešiotos), o čia – jau įmantriosios Bras ar Barbės, šalia jų – lėlės šiuolaikinės garsenybės (ne viena ir kalbėti, ir dainuoti gebanti: ponia Prima pademonstravo, kaip Britney Spears išvaizdos lėlytė „užtraukė“ popdievaitės balsu…), na, o puošniosios princesės savo žavesį skleidžia netoli porcelianinių lėlių prabangos…

Ponios Primos atmintis, kaip minėta, puikiai fiksuoja lėlių atsiradimo istorijas, kai kurios iš jų – labai įdomios. Štai, pavyzdžiui, vieną lėlę Vokietijoje specialiai jai užsakė brolio dukra. Užsakymas buvo įvykdytas, ir lėlė nukeliavo į Odesą, kur gyveno brolio dukra, iš Odesos – į Kaliningrado sritį pažįstamas vilkiku atgabeno, o jau iš ten – ir į Marijampolę, pas Misiukevičius.

Ponia Prima labai džiaugiasi, kad šį jos pomėgį toleruoja vyras, kurio, tiesa, nepavadinsi lėlių kolekcininku. Moteris su jauduliu pasakoja, kaip kartą ligoninėje, atliekant tyrimus, ją pasitikęs vyras gudriai nusišypsojo, paragindamas žvilgtelėti į kišenę: ten slėpėsi maža lėlytė – dovana žmonai… P. Misiukevičienę labai sujaudino ir penkerių metų proanūkėlės dovana. Mergytė prosenelei padovanojo lėlytę, kurios tiesiog išsireikalavo iš tėvų – taip jos norėjo…

„Lėlės – ne tik mano, lėlės – mūsų gyvenimo dalis“, – sako P. Misiukevičienė, džiaugdamasi ne tik lėlių muziejumi, kuris be žado palieka kiekvieną, jį išvydusį, bet ir per gyvenimą sukaupta biblioteka (kaip minėta, vis dar taip pat pildoma).

Laimingos šeimos paslaptis – nuoširdus nuolatinis bendravimas

Įspūdingi Misiukevičių namai dvelkia jaukumu, nepriekaištinga tvarka. Ar sunku tokią tvarką palaikyti? Anot ponios Primos, visiškai ne, kai viskas būna savo vietose, be to, kai dirbi ranka rankon, nėra ir daug to darbo.

Misiukevičiai praėjusių metų gruodžio mėnesį šventė 40 metų bendro gyvenimo jubiliejų. Nuostabu, jog gražūs, šilti sutuoktinių santykiai, metams bėgant, tik stiprėja. Kokia jų šeimyninės laimės paslaptis? Lėlių namai? Ne vien! „Reikia būti vienas kitam atlaidžiam, džiaugtis vienas kitu ir bendrauti bendrauti bendrauti“, – rodos, visai paprasta šeimyninės laimės formule dalijasi su skaitytojais ponia Prima.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukose – Prima Misiukevičienė ir užburiantis jos lėlių pasaulis.

Nr. 3 (7), 2013 m. sausio 19–25 d.