„Kas bijo savo šešėlio – neturi vietos po saule“ /Arabų išmintis/
Ilgais žiemos vakarais dažnai užsukdamas pas Senolį išgerti jo pagamintos arbatos „nuo žiemos ligų“, su juo kalbėdavau apie gamtos paslaptis bei „gyvenimo politiką“.
Artėjant pusiaužiemiui, paklausiau: „Kodėl per viduržiemį meška, išlįsdama iš savo guolio ir pamačiusi savo šešėlį, vėl pasislėpdama pranašauja atšalimą? Kokį čia pamokymą pro…proseneliai mums norėjo perduoti?“
„Žinau, – pabandžiau pasirodyti, kad apie tai jau esu „galvojęs“, – kad ŠEŠĖLIU vadinamas ir mūsų daiktų bei įvykių netinkamas įvardinimas, kuris kinta keičiantis mūsų supratimui, įpročiams, įsitikinimams ir vertybėms. „Šešėlis“ mažėja, kai mūsų įvykių ar daiktų ESYBĖS atpažinimui taikome susijusius su gamtos ir visatos dėsniais „užsiaugintus“ sugebėjimus, o ne kažkieno „matytais“, „girdėtais“ ar tik mūsų atrastų „protingų pasiteisinimo“ taisyklių pritaikymu. Tai prisimenu iš Jūsų pamokymų – kad šios taisyklės leidžia gauti laikinų malonumų, už kuriuos vėliau brangiai susimokame, nes jos tik didina „šešėlį“. Apie tai dažnai pagalvoju ir esu dėkingas už tikrus patyrimus bei sėkmių istorijas. Bet kaip tai susiję su meška, šešėliu ir žiema..?“
Senolis nusijuokė: „Taip, „didžiuojamės“ galėdami atpažinti šimtus „produktų gamintojų“ ir pamiršdami tikrojo Kūrėjo darbus – gėlių kvapą, uogų ir žolelių skonį bei jų naudą ir stebuklingą medžių bei SAVĄ GALIĄ. Bet ar kas nors susimąstėme, kodėl mūsų jau milijonai, pasaulio mergaičių ir berniukų, tarsi žvėriukų, užaugintų narvuose su begale NEGALIMA taisyklių..? Jiems „beaugant“ ir net pasakojimai apie pasakiškus gamtos stebuklus ir tikruosius malonumus – DARNĄ, MEILĘ ir GYVĄ PASAULIO JAUTIMĄ – virsta tik bejausmėmis pasakomis arba „nesąmone“… O ilgas Laimingas ir Gražus GYVENIMAS..? Ar tikrai visa tai jau nereikalinga..?“
Senolis susimąstęs paklausė: „Ar pastebėjai, kad daugelis tėvų dar vis nori užauginti vaikus protingus, laimingus, laisvus bei kilnius ir aukodamiesi stengiasi apsaugoti nuo visų „galimų grėsmių“? Bet kuo mažiau turi patys pasitikėjimo SAVIMI ir SAVO aplinka, tuo daugiau grėsmių „surasdami“ ir įtikėdami į jas stato savo vaikui „galimybių namą“, apribotą „begalinėje erdvėje“, vis mažesnį, keturiomis sienomis, su mažais langais bei savo įpročių pamatais ir vertybių stogu. Statybos metu kūrėjai visada palieka „pirmąjį namo židinį“, pripildytą pasitikėjimu, dosnumu, darna, meile ir pagarba SAU bei savo aplinkai ir artimiesiems… Bet kodėl daugelis „paliekame“ tokius namus? Dėl pamato ir stogo tvirtumo ar dėl to, ką jaučiame iš palikto „židinio“? Ir tampame benamiais…, nors galėtume daug ką pakeisti. Pažįstu daug „ieškančiųjų“, kurie tik pabuvoję „skurdžioje“ Indijos dalyje atranda tikruosius Turtus ir Džiaugsmą bei Laimę…, nori vėl ir vėl į tuos namus sugrįžti(?)… Gyvena ten žmonės, daugelis be jokio „išsilavinimo“, be „šiuolaikinių technikos pasiekimų“ ir Turtų, Laimingi, ir Džiaugiasi Gyvenimu. Gal kad ten nėra taisyklės NEGALIMA, o leidžiama savo prigimtine teise PAJAUSTI ir SUŽINOTI… Daugelis „ieškančiųjų“ ten praranda baimes ir negalias. Pasakoja, kad džiunglėse ar per laukymę šypsodamiesi eina ne tik maži vaikai. Niekas jų nebaugina, niekas nepuola, priešingai, žvėrys pasiruošę tik pareikalavus atskuosti į pagalbą(!). Tai ne pasaka – kai pamatai, kaip jie elgiasi su „plėšrūnais“ – girdėdami ir pastebėdami bei jausdami ir suprasdami ne tik juos, bet ir mažus vabaliukus ar aukštai skraidančius paukščius – tarsi pilnateisiai karališkosios giminės atstovai savo begalinėse valdose… Gal visa tai todėl, kad „(nuo) nesėkmių saugotojų“ statomuose jiems „namuose“ dar neteko ragauti „saugių plastmasinių“ žaislų..?“ Senolis nusijuokė.
„Bet kaip mes galėtume išgyventi be tų žinių, kurios turėtų mus vesti į sėkmingą rytojų?..“ – bandžiau prieštarauti.
„Štai čia ir visų bėdų esmė, – atsakė Senolis, atidžiai žiūrėdamas į mane. – Norėdami būti už visus „protingesni“, leidžiame PROTUI valdyti mus. Taip pamiršdami prigimtį ir darną su gamta bei Visata. Net valstybės savo įstatymais kuria privalomas tik „prievartinio proto“ mokyklas – mokomės ne to, ko norime, ir ne tą, ką galime suprasti, pajausti. Ir dar PRIVALOME tai daryti ne dėl savęs, bet dėl to, kad taip reikia! Nors dar ne visiškai išnykę ir nemokyklinio(!) ugdymo MOKYTOJAI, gyvenantys ir puoselėjantys gamtos bei Visatos išminties dėsnius ne iš knygų…, su kuriais būdamas pasijunti Laisvas, Turtingas ir Laimingas…“ – Senolis susimąstė žiūrėdamas į tolį pro didelį langą.
„O dabar – apie tavąją mešką ir žiemą, – po minutės pratęsė, – aš galvoju, kad ta „meška“ – tai mūsų galimybės, o „žiema“ – tai laikas, kai ilsimės ir ruošiamės naujiems darbams. Tada reikštų, kad pailsėjusi ir prabudusi iš miego meška išlenda iš savo laikinų namų ir pajutusi ryšį su savo prigimtimi – būdama Laiminga ir pasitikinti savo Galimybėmis – atsikelia ir lavina savo sugebėjimus, todėl viskas ir greičiau atšyla. Bet jeigu meškai saulė šildo – būna šilta (ir taip gerai!), tada besimėgaudama malonumais „pamato“ ir savo galimybių šešėlį. O tada geriau sugrįžti atgal poilsiui, nes pabudęs tingus protas, buvęs širdies tarnas, visada suras daug pasiteisinimų ir „pašaldys“ mūsų norų „daigus“… O kiek dabar žmonių – protingų meškinų..?“ Senolis vėl nusijuokė.
Vėl supratau, kad gavau neįkainuojamą PAMOKĄ, ir skubėdamas, kad nenušaldyčiau savo svajonių daigų, padėkojau Senoliui pasakydamas, kad man „pusiau-žiemis“ šiandien ir mano „meška“ šiais metais šešėlio jau nepamatys!
Eidamas namo, prisiminiau Senolio žodžius: „Esame tik tiek Laimingi, Sveiki ir Turtingi, kiek patys sau tai leidžiame“. Visi to norime. Kodėl tada daugeliui taip nesigauna? Nusprendžiau su Senoliu apie tai pakalbėti jau kitą kartą.
Algis PADVELSKIS
