„Žmogus, gyvenantis turiningą dvasinį gyvenimą, yra panašus į šviesią, šiltą, linksmą pirkią su papuošta Kalėdų eglute speiguotą, pusnynuose skendinčią gruodžio naktį. Taigi būti savita, turininga individualybė ir ypač turėti daug dvasinių išteklių – tai, be jokios abejonės, pati sėkmingiausia lemtis žemėje, nors išorinio blizgesio būtų ir mažiausiai“.
Artūras Šopenhaueris
Išorinis blizgesys žmogui absoliučiai nereikalingas. Tai beždžionės sindromas – noras pasipuikuoti, pasikelti, pasirodyti,pasididžiuoti arba tuščiai pasigirti – o tai programos, galiausiai sunaikinančios patį subjektą.Dauguma dabar gyvenančių žmonių – dvasinio gyvenimo analfabetai… Dvasingumo šiais laikais niekas nemoko. o gaila, nes žmogaus, dabar vairuojančio prabangų Mercedesą, kai jis paliks savo fizinį apvalkalą ir atsidurs priešais Kūrėją, tasai jo tikrai neklaus kokią mašiną vairavai, bet jis tikrai paklaus: “Kiek gi žmonių tu pavežei?” Čia ir yra žmogaus gyvenimo esmės Žemėje apibūdinimas, kurį labai taikliai nusako aforizmas: “Karstas kišenių neturi.” Jei žmogus suvoktų, kad sugrįždamas iš svečių Žemėje, į amžinybę jis nepasiims materialaus absoliučiai NIEKO, ir žinotų, kad su savo dvasine substancija jis pasiims tik savo susiformuotą Sąmonę, kurioje didžiausias lobis bus dvasiniai turtai, tai gyvendamas Žemėje jis tikrai nesielgtų taip, kaip milijardai jo gentainių, užvaldytų geismų ir turto troškulio.
Nežinau, ar žmogus, gyvenantis turiningą dvasinį gyvenimą, yra panašus į šviesią, šiltą, linksmą pirkią su papuošta Kalėdų eglute speiguotą, pusnynuose skendinčią gruodžio naktį, bet kad jis yra SPINDINTI ŠVIESA, tai tikrai neabejoju.