Prie netradicinių gydymo būdų priskiriama hipoterapija (gydymas jojimu) – dar labai neįsišaknijęs reiškinys mūsų šalyje, nors ir kitur Europoje, ir JAV tai jau prigijęs dalykas. Hipoterapija mūsų krašte užsiima Saulė MERECKIENĖ, jojimo trenerė, turinti tris nuosavus savo žirgus, iš kurių du, ypač kumelaitė Deivė, puikiausiai tinka ligoniukams padėti. Tiesa, šiuo metu, jau senokai panaikinus VšĮ „Suvalkijos žirgai“, S. Mereckienė dirba darbą, visiškai nesusijusį su jos pašaukimu, tačiau veikli moteris hipoterapijos neapleidžia, nors tam tėra skirtas tik jos laisvalaikis. Trenerės sukaupta patirtis bei žinios iš tiesų leidžia garsiai sakyti, jog būtent hipoterapija leidžia pagerinti gyvenimo kokybę, padėti daugelio ligų atveju, ypač vaikų, sergančių cerebraliniu paralyžiumi, dalią palengvinti.
Domėjimasis hipoterapija – lemtingo atsitiktinumo dėka
Saulė Mereckienė jojimo trenere dirbo nuo 1985 m. Kilusi iš Kaišiadorių, į Marijampolės rajoną, tuometinį Sudavijos žirgyną atvyko dirbti pagal paskyrimą. Jauna specialistė šiame krašte pasiliko: sukūrė šeimą, gyvena šiuo metu Patašinės kaime.
Hipoterapija moteris rimtai domėtis pradėjo 2001 m., bankrutavus Marijampolės žirgynui, kuriame ji dirbo jojimo trenere. Saulė įsidarbino Birštono žirgyne. Štai ten ir įvyko lemtinga pažintis su dviem norinčiom išmokti joti gydytojomis, kurios ir paskatino domėtis hipoterapija. Tos pačios gydytojos iš savo jojimo praktikos pastebėjo, kad jojimas labai atpalaiduoja, netgi vidinius raumenis išjudina, tad visiškai natūralu, jog gali padėti ir žmogui, turinčiam negalią.
S. Mereckienė vis labiau ėmė gilintis į hipoterapijos subtilybes. Lankydama įvairius kursus, važinėdama šiuo tikslu ir po užsienio šalis, sužinojo, jog gydymas jojimu – naujovė tuomet tik mūsų krašte. Štai, pavyzdžiui, netgi kaimyninėje Latvijoje hipoterapija sanatorijose kultivuojama kaip viena iš procedūrų ir yra apmokama iš ligonių kasų (lygiomis teisėmis kaip masažas, plaukiojimas, kitos procedūros).
Su pacientais dirbo šešerius metus
Jau Birštone S. Mereckienė, turėdama Deivę, hipoterapijai tinkamą meilų, stabilų, pakantų, ramų, taisyklingo sudėjimo žirgą, pradėjo taikyti praktikoje įgytas žinias. Žirgas, kurio žingsnis lygiai toks kaip žmogaus, ramiai eidamas šildo pacientą savo kūnu, atpalaiduoja jo raumenis, priverčia juos dirbti, jo raumenys pamažu stiprėja. Juda žirgas – juda ir žmogus, tad pusvalandžio seansas ypač padeda cerebraliniu paralyžiumi sergantiems pacientams, kurie nevalingai priešinasi bet kokiam raumenų darbui. Hipoterapijos metu pacientas sodinamas ant žirgo be balno, o ant gūnios, dedama balnelio pavarža su dviem rankenomis priekyje laikytis. Kai kuriems ligoniams būtina speciali įranga: keltuvai, paaukštinimai ir kt.
S. Mereckienė Birštone dirbo su pacientais (daugiausiai – vaikais), kurie sirgo cerebraliniu paralyžiumi, autizmu, turėjo iškrypusį stuburą. Procedūrų nauda buvusi akivaizdi: po metų vaikas, lovos ligonis, ėmė sėdėti pats, kitas netgi vaikščioti pradėjo, nors liga pacientus buvo pasmerkusi visiškai negaliai. Birštone hipoterapiją S. Mereckienė taikė šešerius metus – tol, kol gyvavo Birštono žirgynas.
Šiuo metu, kaip minėta pradžioje, S. Mereckienei hipoterapija – kaip laisvalaikis, pomėgis, mat iki galimybės visas jėgas būtent tam skirti, reikia ir kitokio visuomenės požiūrio. Saulė neslepia: pas mus dar labai gaji nuostata slėpti judėjimo negalią turinčius žmones, ypač vaikus, nesistengiant ieškoti būdų jų gyvenimo kokybei pagerinti. Žinoma, hipoterapija ligos nepanaikins, tačiau jos nauda ligoniui akivaizdi. Štai todėl S. Mereckienė noriai padeda visiems, į ją besikreipiantiems.
Hipoterapija – viena iš kineziterapijos rūšių
Daugelyje užsienio šalių gydymas jojimu – hipoterapija (hippos (gr.) – arklys) – taikomas fizinei, socialinei ir psichologinei neįgaliųjų reabilitacijai..
Hipotareapiją šiandien galima vadinti viena iš kineziterapijos rūšių, nors ji ir skiriasi nuo kitų. Pirmieji šį metodą prieš keturis dešimtmečius pradėjo taikyti vokiečių ir šveicarų specialistai. JAV mokslininkas Jennifer Bream teigia, kad šis metodas padeda ir šeimos nariams. Mat ligoniai tampa savarankiškesni, įgyja naujų bendravimo įgūdžių. Iki tol linkę užsisklęsti ir vengę dėmesio, jie tampa ryžtingesni, pajunta gyvenimo džiaugsmą. Ypač jauni žmonės vengia pašaliečių žvilgsnių, o būdami balne jie net siekia būti pastebėti. Neįgalieji kitaip pradeda vertinti tuos, kurie jiems padeda. Savo ruožtu tėvai, nesitikėję, kad vaikas taps savarankiškesnis, mato jį besidžiaugiantį. Pensilvanijos valstybiniame universitete jau du dešimtmečius dėstoma hipoterapijos disciplina, ruošiami bakalaurai. Anglijoje vykdoma neįgaliųjų mokymo joti programa, organizuojamos varžybos. Pastebėtas dvejopas hipoterapijos poveikis: neįgalieji įsitikina, kad gali judėti (nors ir ne savomis kojomis), o tai atveria kelius ne tik emocinei ir socialinei integracijai, bet ir fiziniam stiprėjimui. Dauguma neįgaliųjų, kurių judėjimo-atramos aparatas pažeistas, negali išlaikyti pusiausvyros, jiems keblu orientuotis aplinkoje. Mokslininkų įrodyta, kad šiems ligoniams taisyklinga sėdėsena balne yra saugi ir gydanti poza – jojimas mažina raumenų skausmą, padeda sugrąžinti judesių koordinaciją bei pusiausvyrą, gerina orientaciją, kraujotaką, virškinimą, skatina proprioreceptorių veiklą, o ritmingi judesiai koordinuoja nervų ir raumenų sistemos darbą. Sėdėjimas balne gerina kūno ir galvos padėtį, valdant arklį, kojų raumenų darbas „užgesina“ stuburą kaip atramą veikiančias jėgas. Raitelio svorio centras subalansuojamas. Jo nebeslegia apie 70 proc. juosmeninei stuburo daliai ir apie 80 proc. krūtininei daliai tenkančio svorio. Judėjimo funkcijos kompensacija stimuliuoja galvos smegenų požievio pakitimus.
Hipoterapija padeda esant raumenų distrofijai, sulėtėjusiam vystymuisi, nestiprios formos protiniam atsilikimui, autizmui, cerebraliniam paralyžiui, ortopedinėms ligoms, išsėtinei sklerozei, sensorikos sutrikimams, netgi aklumui, amputacijai ir kt. Šio metodo negalima taikyti esant atlantoaksiliam nestabilumui, visų lėtinių ligų paūmėjimui, kraujo ligoms, epilepsijai ir kt. Tiesiog prieš nusprendžiant užsiiminėti hipoterapija būtina pasitarti su gydytoju.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.