Justina Širvelytė: „Gyvenimo tikslas – padėti kitiems tuo, ką geriausiai moki“

„Gyvenime aukštesnių jėgų pagal tam tikras charakterio savybes esame suskirstyti į tam tikras grupes. Kiekvienas turime paskirtą vaidmenį. Pavyzdžiui, aš mokau vaikus meluoti. O melagiai geriausi yra tie, kurie patys patiki savo melu. O juk vaidyba tai ir yra melo mokslas“, – taip apie savo darbą pasakoja Marijampolės dramos teatro Jaunimo studijos vadovė Justina ŠIRVELYTĖ. Ir išties gyvenimą galime palyginti su teatru: juk kiekvienas vaidiname savo vaidmenis kaip aktoriai scenoje. Justina tarp gyvenimo ir teatro mato esminį personažų skirtumą: gyvenime mes turime tik vieną, daugiausiai du vaidmenis: tokie, kokie esame darbuose, mokyklose, ir tokie, kokie esame namuose, o teatre žmogus gali tapti bet kuo – nuo kunigo iki kekšės…

Talentą atrado lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Marijampolės dramos teatro Jaunimo studijos vadovė Justina kilusi iš Kaišiadorių rajono Anglininkų kaimo, mokėsi Kruonio vidurinėje mokykloje, ten ir atrado save, pradėjo statyti svajonių pilis ir kurti savo, kaip režisierės, ateitį. Tačiau save atrado ne iškart, iš dalies jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Gadeikio dėka. Mokytojas Kruonio vidurinėje mokykloje mokė tik vienus metus, kai Justina mokėsi devintoje klasėje. Jis devintokams davė užduotį: parašyti, kaip įsivaizduoja scenoje Meterlinko „Nekviestoji viešnia“. Justina tą kartą pasistengė labiausiai. Paprastą namų darbą ji atliko kruopščiau negu kada nors anksčiau – prirašė visą storą sąsiuvinį, apgalvodama kiekvieną smulkmeną: dekoracijas, aktorių drabužius, apšvietimą. Perskaitęs šį darbą, mokytojas Gadeikis pasakė: „Dar truputį pasimokiusi Justina galėtų būti režisierė.“ Šio, regis, mažyčio paskatinimo pakako, jog mergina pasirinktų režisierės kelią. Per tuos metus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas paliko ryškų pėdsaką ne tik Justinos, bet ir visos mokyklos atmintyje. Jis vadovavo mokinių saviraiškos grupei „Mes“, kuri oraganizuodavo visus mokyklos renginius, kurioje būrėsi patys aktyviausi mokiniai ir įkūrė mokykloje dramos būrelį. Justina prisidėjo prie abiejų veiklų, o į dramos būrelį eidavo net po pamokų (nepaisant to, jog po to tekdavo pareiti 6 km pėsčiomis). Tai irgi buvo vienas iš likimo siųstų ženklų apie Justinos ateities pokyčius. „Pabudimas“ devintoje klasėje neužsibaigė vien užsiėmimais kartu su mokytoju Gadeikiu. Justina parašė fantastinę knygą „Serafija“, kuri po keleto metų mokykloje buvo išleista ir net laimėjo konkursą.

Mamos pritarimą atnešė vakaras, žiūrint serialą „Daktaras Hausas“

Mokytojo išsakyta mintis Justiną „užvedė“, ir pamažu ji pradėjo planuoti savo ateitį. Kadangi mokyklos laikais mergina nepritapdavo prie „pilkos masės“, turėjo tik keletą artimų draugių, gyveno savo susikurtame svajonių pasaulyje, o mėgstamiausia knyga tuomet buvo J. K. Rowling „Haris Poteris“, bendraamžiai ne visuomet suprasdavo Justiną. Kartais būsimos režisierės galvoje sukosi mintys: „Niekas nesupranta, kokia aš „kieta“. O režisūroje aš parodysiu, ką galiu!“ Savo ateities planus mergina papasakojo mamai, tik palaikymo tą kartą nesulaukė. Nustūmusi savo svajones į šalį, Justina pradėjo svarstyti atsarginius variantus. Svarstė studijuoti geografiją, norėjo keliauti, o ir mama tam nesipriešino. Tačiau svajonės apie režisūrą nepalaidojo. Ji slapta augo, neretai Justina matydavo save dirbančią šį darbą sapnuose. Taip ir bėgo dienos mokykloje, namuose, o mintys apie režisūrą – tik svajonėse. Eilinį vakarą prie televizoriaus Justina kartu su mama žiūrėjo serialą „Daktaras Hausas“, o dukra ir komentuoja: „O aš šitą sceną kitaip padaryčiau, čia šitas negerai buvo, štai čia aktorius labai gerai suvaidino…“, „Tu tikrai to nori… Bandyk. Pasidomėk“, – pertraukė mamos žodžiai. O Justina apsidžiaugusi teatsakė, kad jau viską žino. Šio pokalbio užteko, kad Justina galutinai pasiryžtų ir nuvykusi į Klaipėdos universitetą išbandytų save teatro režisūros studijų programos atrankoje.

Abejonių šešėlis persekiojo visos atrankos metu

Justiną mama išleido be didelio entuziazmo, tačiau su viltimi, jog dukra greitai grįš namo. Kandidatų buvo maždaug 100, todėl Justina taip pat nesitikėjo geriausio. Pirmojo turo pabaigos mergina net nelaukė, paskambino mamai pranešti, kad greitai grįš namo. Gerą žinią – pirmojo turo teigiamą įvertinimą – išgirdo iš draugės. Teko ir vėl paskambinti mamai (tik jau dabar neaišku, ar su gera žinia, ar ne) pasakyti, kad vis dėlto pirmajame ture nusišypsojo laimė ir dabar reikia laukti antrojo turo, o tai reiškia, kad dukra dar kurį laiką negrįš į namus. Sėkmė Justiną lydėjo ir antrame, ir trečiame turuose. Ir štai ji jau tarp 20 geriausiųjų! Prasidėjo rimtas ir atkaklus kelias, vedantis svajonės link. Studijų metų Justina tikrai negalėtų pavadinti pačiais geriausiais, tačiau išliko keletas žmonių, iš kurių įkvėpimo Jaunimo studijos vadovė semiasi ir šiandien. Mylimiausius dėstytojus Justina prisimena su šypsena veide ir nuoširdžiu dėkingumu: Vytautas ir Velta Anužiai („Tobuli aktoriai, režisieriai, pedagogai“,– pasakoja buvusi studentė), Linas Zube ir Aleksas Mažonas – scenos judesio ir pantomimos programų davėjai, Liolė Gašiūnienė – scenos kalbos dėstytoja, pasak Justinos, padėjusi jai ištverti studijų metus. Studijuojant trečiame kurse, reikėjo susirasti, kur galėtų atlikti praktiką, tada ir atsirado pirmieji ryšiai su Marijampole.

Marijampolės dramos teatras ištiesė pagalbos ranką, ieškant praktikos vietos

Pirmoji mintis dėl praktikos atlikimo vietos – Ukmergė. Iš ten yra kilusi Justinos močiutė, geros gyvenimo sąlygos, pasidomėjusi sužinojo, jog ir pasirinkimas visai nemažas, tad daugiau nebuvo ko svarstyti. Likus visai nedaug laiko studentei pranešė, kad kaip tik reikiamą mėnesį visi atostogauja, tad merginai teks ieškoti kitos išeities. Justina pagalbos prašė Marijampolėje gyvenančio draugo Raimundo Buividavičiaus, kuris ir pakalbėjo su Marijampolės dramos teatro direktoriumi Romualdu Kučiausku, paaiškindamas Justinos situaciją. Tada pirmą kartą būsimai Jaunimo studijos vadovei atsivėlė Marijampolės dramos teatro durys. Praktikos mėnuo prabėgo lyg viena diena. Geras pasisekimas atsispindėjo ir direktoriaus pasiūlyme statyti diplominį darbą būtent Marijampolės dramos teatre. Justina šį pasiūlymą priėmė. O prie jo sulaukė ir direktoriaus paskatinimo: „Jei gerai padarysi diplominį darbą, galėsi pasilikti pas mus dirbti.“ Mergina statė spektaklį „Baidyklė“ pagal V. Železnikovo apysaką. Darbas buvo įvertintas puikiai – 10. Taip ir pasiliko Justina Marijampolėje. Tačiau, reikia pripažinti, ne vien darbas ją skatino likti Suvalkijoje. Juk buvo pasiūlymų pasilikti Klaipėdoje, minčių išvykti į didesnius Lietuvos miestus, tokius kaip Kaunas ar Vilnius, bet… Statydama savo diplominį darbą, ji sutiko nuostabią draugiją, kuri ir buvo pagrindinis Justinos motyvas pasilikti Marijampolėje. Režisierė neslepia: darbui jai suteiktos puikios sąlygos, be to, kiti teatro darbuotojai padeda ir palaiko, o mokiniai, kurie vaidino jaunos režisierės spektaklyje, tapo labai artimi. Iš pradžių darbas su vaikais buvo kaip pareiga: rūpėjo, kaip juos išlaisvinti scenoje, po to stengėsi kiekvieną pažinti individualiai, o vėliau visi tapo draugais…

J. Širvelytė Marijampolėje jaučiasi gerai, tačiau pripažįsta, jog čia yra ir nemažai trūkumų. „Čia labai gražu, tik trūksta veiklos“, – objektyviai vertindama dabartinę gyvenamąją vietą pasakoja Justina. Jaunimo (jos bendraamžių) šiuo metu Marijampolėje iš viso beveik nėra. Didžioji dalis pabaigia dvylika klasių ir išvyksta studijuoti į kitus miestus, o likusiai jaunimo daliai trūksta erdvių saviraiškai. Justinos nuomone, jaunimą turėtų labiau traukti kultūros centrai, teatras.

Sunkūs darbai išaugino gražius rezultatus ir subūrė naują šeimą

J. Širvelytė Marijampolės dramos teatre dirba dvejus su puse metų. Dabar ji turi dvi grupes: jaunesniųjų (9–10 klasių mokiniai) ir vyresniųjų (11–12 klasių mokiniai). Per šiuos metus vadovė jau spėjo nemažai nuveikti. Pirmasis, jau minėtas diplominis darbas, „Baidyklė“, antrasis – V .Palčinskaitės „Nykštukas ir septynetas snieguolių“, „Kaspariukas ir plėšikai“ pagal O. Proislerio romaną, „Baltos durys“ (V. Račicko romano motyvais), ir spektaklis, prie kurio vis dar dirbama šiuo metu – D. Čepkauskaitės „Lakštingala“ (šis spektaklis Marijampolės dramos teatre pasirodė vakar). Marijampolės dramos teatro Jaunimo studija jau turi savo gerbėjų ratą, savo auditoriją, užsidirbo ir žiūrovų aplodismentus, ir palaikymą. Tačiau ši studija neapsiriboja vien savo spektakliais. Netrukus jie planuoja dalyvauti respublikiniame festivalyje „Šimtakojis“, taip pat rengia jau tradicija tampantį reginį „Žalia lemputė“. Ir visa tai yra jau pasiekti rezultatai ir faktai. Vidinis studijos gyvenimas turi kur kas daugiau atspalvių. Ir vadovė, ir jaunieji aktoriai visą komandą vadina savo „chebra“, kartu jie yra kaip kumštis, kaip didelė šeima, be kurios savo kasdienybės jie jau nebeįsivaizduoja. Justina stengiasi, jog nebūtų patyčių, visus vertina vienodai, neleidžia savo vaikams tapti „žvaigždėmis“, į kiekvieną repeticiją įneša pozityvumo. Auklėtiniams ji yra ne tik vadovė, bet ir draugė, todėl susitikimai neapsiriboja vien dramos teatro erdve. Visi kartu susirenka vadovės namuose tiesiog pabūti kartu ir smagiai  praleisti laiką. Režisierės-vadovės įdėtas nuoširdus darbas atsispindi ne tik spektakliuose, bet ir tolimesniuose auklėtinių pasirinkimuose: buvusios auklėtinės Emilija Jaunininkaitė ir Gabrielė Penčylaitė dabar studijuoja aktorystę. O ir šių metų abiturientai Justinai ir teatro pasauliui teikia daug vilties. Juk jie yra drąsūs, atviri gyvenimui, tad kiekvienas pasieks savo tikslą!

Svarbiausia gyvenimo prasmė – padėti kitiems

„Kai priimi vaiką į studiją, suteiki jam tarsi įžadą padėti“, – pasakoja studijos vadovė. Nevengdama ir filosofinių minčių, Justina svarsto, kokia yra jos gyvenimo prasmė. Atsakymas aiškus ir vienareikšmis – padėti kitiems. Iškyla klausimas: kaip? Tuo, kas labiausiai traukia, tuo, ką geriausiai moki daryti. Justinos atveju tai yra teatras. Dažnai žmonės, bijodami kitų nuomonės, uždaro kelius savo svajonėms, žodžiams, emocijoms. O teatras atidaro visus kelius savirealizacijai. Čia žmogus turi galimybę išleisti visus savo jausmus paviršiun, stipriau pajusti meilę, neapykantą, džiaugsmą, sielvartą. Čia aktoriai gali leisti personažo žodžiais pasakyti tai, ką iš tikrųjų patys galvoja. Juk užsidėjus kaukę daug lengviau išsakyti visas savo mintis. Tačiau tam, kad įtikintum žiūrovą, turi pats tuo patikėti, net ir žinodamas, jog tai yra netiesa, o tai dažnai nėra taip paprasta. Justina neturi tikslo savo auklėtinius paversti aktoriais. Ji nori jaunimui duoti kuo daugiau, o pagrindinis tikslas – supažindinti su teatru, kuris Justinai yra tarsi šventovė, kurioje yra labai daug tikėjimo. Joje viskas atrodo magiška, tobula, išbaigta… Būtent tokį teatrą Justina siekia parodyti tiek savo mokiniams, tiek žiūrovams.

Nesusirgti depresija išleidus dvyliktokus, išpildyti jaunesnių auklėtinių norus, statyti spektaklius su suaugusiais, gauti vaidmenį pas direktorių, laimėti milijoną, toliau studijuoti – Justinos ateities planams ir svajonėms ribų nėra. Mergina, turinti puikų humoro jausmą, taip pat nepasiduoda gyvenimo tuštybėms ir saugo tokias vertybes kaip nuoširdumas, supratingumas, meilė, tikėjimas. Moka džiaugtis net ir pačiomis mažiausiomis smulkmenomis, nepamiršta tų, kuriems reikia pagalbos. Justina pasakoja, kad jai yra įdomiausi pikti žmonės: „Juk jiems kažkas atsitiko, jie negali būti pikti be priežasties. Vertinu žmones, kurie stengiasi suprasti ir padėti.“ Justina džiaugiasi ir didžiuojasi turėdama pagrindinius gyvenimo pamatus: šeimą, darbą ir draugus. Lygybės ženklus padeda tarp trijų dalykų: meilės, tikėjimo ir Dievo. Žmogus turi savo likimą, bet gali jį keisti savo pasirinkimais. Mergina kartais susimąsto: kaip gali gyventi žmogus, kuris netiki ir nemyli? Juk ne veltui sakoma: tikėk kad ir į velnią, bet kažkuo tikėk. Meilė ir tikėjimas atneša gyvenimo džiaugsmą, nepaisant kokioje platformoje jie pasireiškia…

* * *

O dabar tegu kalba Marijampolės dramos teatro Jaunimo studijos aktoriai!

Deivydas VALENTA  („Studijoje įgauti įgūdžiai praverčia beveik visose gyvenimo srityse“):

– Vaidinti pradėjau seniau. Prieš keletą metų vyko Europos Sąjungos remiamas projektas Lietuvoje TAPK. Mums reikėjo pastatyti miuziklą „Eglė žalčių karalienė“ ir jį pristatyti profesionalų komandai. Po šio pasirodymo vasarą buvo organizuojama kūrybinė stovykla, į kurią buvo pakviesti labiausiai patikę miuziklo dalyviai. Stovyklos tikslas – per 10 dienų atkurti spektaklį. Po šios stovyklos užmezgiau ryšius su prodiuseriais. Dar po 3 tokių stovyklų pradėjome bendradarbiauti ir pradėjau važinėti į tokias stovyklas ne kaip stovyklautojas, o kaip choreografas. Taip ir įsisukau į dramos pasaulį, bet stovyklos organizuojamos tik vasaromis, o būti tokioje aplinkoje norėjosi dažniau. Pagalvojau apie pas mus esantį Marijampolėje yra dramos teatrą. Tik tą dieną, kai pradėjau domėtis, jau buvo pasibaigusi atranka į Marijampolės dramos teatro jaunimo studiją. Nenuleidau rankų. Nuėjau pakalbėti su vadove Justina ir buvau priimtas. Pripažįstu, pirmieji metai buvo tikrai sunkūs. Kadangi turėjau jau nemažą bagažą teatro žinių, buvau priimtas į vyresniųjų grupę, nors pats dabar mokausi 10 -oje klasėje. Visus sunkumus su kaupu atperka buvimas kartu su nuostabia kompanija, supratinga vadovė ir žiūrovų aplodismentai po įtemptų spektaklių. Džiaugiuosi, kad patekau į šį būrį: čia labai šilti žmonės, smagus bendravimas, labai gera vadovė. Nepaisant to, jog vadovė labai jauna ir dar neturi ilgametės darbo patirties, tačiau ji yra be galo kūrybinga. Kada reikia, moka paskatinti ar net „įspirti į užpakalį“, pastatyti į vietą, tačiau visada myli ir palaiko. Po spektaklių susirenkame pas vadovę į namus pabūti kaip draugai, todėl su ja visi esame užmezgę artimesnį ryšį.

Studijoje įgauti įgūdžiai praverčia beveik visose gyvenimo srityse. Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijoje turiu savo šokių grupę, esu mokinių parlamento pirmininkas, todėl žinios praverčia visur. Skatinu aplink esančius žmones į sceną žiūrėti profesionaliau. Tačiau pripažinsiu, jog ne visada gebėjimus nukreipiu tik labai geriems tikslams. Vienas iš pavyzdžių buvo, kai parduotuvėje buvo labai didelės eilės, o kad nereikėtų laukti, suvaidinau, kad labai skubu. Pasisekė ir „praslydau“ beveik be eilės. Tikiuosi, laikas, praleistas dramos teatre, pravers ir mėginant įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Gabija MIEŽLAIŠKYTĖ („Teatras mane užaugino!“):

– Lankyti dramą norėjau jau nuo 8 klasės, kai dar mokiausi Marijonų gimnazijoje. Tais metais sustabdė tik tai, kad ją galima buvo lankyti tik nuo 9 klasės, o kai sulaukiau 9 klasės, jau ir noras buvo praėjęs. Dramos būrelį pradėjo lankyti dvi draugės, kurios vėliau perėjo vaidinti į dramos teatrą pas Justiną. Kartu su jomis nuėjau į repeticiją, kurioje be galo sužavėjo kompanija, pajaučiau, kaip čia yra smagu. Studijoje yra visi draugai, patys sau susikuriame puikią atmosferą. Juk susitinkame ne tik repeticijų metu, bet ir kartu leidžiame laisvalaikį: gitara, dainos, stalo žaidimai, pasivaikščiojimai parke. Visi esame tarsi antra šeima. O pats teatras tiek daug man davė! Kitaip pradėjau suvokti įvairius dalykus, domėtis viskuo, suprasti pati save. Teatras mane užaugino. Jo dėka dabar galiu laisvai laviruoti įvairiose situacijose. Žinoma, ačiū turiu tarti mūsų vadovei, kuri mums duoda labai geras pastabas, tačiau šeštadieniniai susitikimai jos namuose įrodo, kad ji mums yra ne tik vadovė, bet ir  draugė.

Deimantė JASAITYTĖ („Jau moku išsisukti iš situacijų, kuriose daugelis nesunkiai pasiduotų“):

– Jau nuo 5 klasės svajojau apie aktorinį meną. Tuo metu Marijampolėje nieko panašaus nebuvo, bet pagaliau sulaukiau atrankos į Jaunimo dramos teatro studiją ir pagaliau pradėjau įgyvendinti savo svajonę. Teatras – ypatinga vieta, nes gali palikti save už durų ir tapti bet kuo. Tačiau tai turi ir blogąsias puses – išmokau meluoti. Dabar jau moku išsisukti iš kontrolinių darbų, namų darbų ir situacijų, kuriose daugelis nesunkiai pasiduotų. Tikiuosi, kad šis „melo mokslas“ pravers ne tik mokykloje, bet ir pavyks įstot ir į vaidybos studijas.

Galbūt realiame gyvenime daug kas galvoja, kad aš pikta, mažai bendraujanti, tačiau teatre visi galėtų tai paneigti. Ten mano antroji šeima. Su jais galiu atsipalaiduoti, jaustis savimi. Puikią komandą papildo ir šauni vadovė. Ji atvira, galima pasikalbėti, pasiklausti patarimo. Man labai patinka, kad teatre Justina yra mūsų vadovė, o už teatro durų – mūsų draugė.

Ignas GAJAUSKAS („Teatre aš atradau save“): 

– Iki teatro aš dariau viską: grojau gitara, užsiėmiau įvairiomis sporto šakomis, šokau (nepaisant to, kad visai nemoku šokti). Nežinojau, kur yra mano vieta. Mokykloje pamačiau plakatą, kad yra renkama komanda į dramos teatrą. Jaunatviškas maksimalizmas ir savęs ieškojimas paskatino save išmėginti ir šioje srityje. Ir aš likau teatre, nes čia aš atradau save. Ne, čia nereikia ieškoti ir atrasti savęs, čia gali būti kuo tik nori. Be to, scenoje esi dėmesio centre, esi pastebėtas. Teatras ir visa tai, ką jis duoda, praverčia visur: kai reikia prieš klasę deklamuoti eilėraštį, kai reikia teisintis prieš mokytojus arba tėvus. Ateityje noriu toliau mokytis šio amato, studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būti scenos žmogumi.

Kolektyvas tobulas. Pirmaisiais metais dar buvo nedrąsu, po to  pamažu atsirado bendri užsiėmimai ne tik teatre, bet ir už jo ribų. Be susitikimų pas vadovę, patys susiorganizuojame išvažiavimą su riedučiais į miestą, vakarėlius, visą laisvą laiką. Čia yra savas būrys, mes visur esame kartu. Šiame būryje susiradau ne tik daug draugų, bet ir merginą, su kuria esame kartu jau pusantrų metų. Didžiuojuosi, kad turime jauną, kūrybingą vadovę, kuri vos pabaigusi studijas sugebėjo suvaldyti tokį gausų vaikų būrį. Būna visko, kartais ir pasipykstame, tačiau visada randame kompromisą. Justina suteikė Marijampolei teatro išminties. Ir net tada, kai teks palikti mokyklą, teatrą, kurtis savo ateitį toliau nuo namų, Justina bus tas žmogus, kuriam aš paskambinsiu, bendrausiu, kurio pasiilgsiu Marijampolėje.

Raminta GRIGAITYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.