Kartais šiurpi praeities patirtis persekioja ilgus metus, visur palikdama ženklus, jog niekas nedingsta be pėdsako, jog tai, kas buvo, gali kada nors išlįsti į, rodos, ramią kasdienybę – lyg vaiduoklis iš užkeikto kapo. Marijampoliečiams Rasai ir Sauliui (vardai pakeisti, tikrieji vardai ir pavardės redakcijai žinoma. – Aut. past.) trejus metus trukęs košmaras, gyvenant senoje atokioje Sauliaus giminės sodyboje, iki šiol sugrįžta kaip nesuvokiamai baisi patirtis, vis nepaliekanti jų ramybėje. Iki šiol sutuoktiniai neranda atsakymo, kas kamuodavo juos nerimo persunktomis naktimis, iki šiol jaučia, jog sprendimas parduoti sodybą, padiktuotas baimės, neatsakė į klausimą, kodėl jiems teko patirtis, kurią mažų mažiausiai galima pavadinti mistiška.
Į pražūtį nuviliojo balsas
„Pamenu, dar mažas būdamas, jaučiau nepaaiškinamą baimę, lydėjo jausmas, jog mane visą laiką kažkas stebi“, – pasakoja Saulius apie ankstyvuosius išgyvenimus sodyboje, kurioje gimė ir užaugo, kuri ir jo mamos tėviškė buvusi. Tiesa, į vaiko baimes niekas tuomet nekreipė jokio dėmesio, tik kartą mama papasakojo šiurpią savo brolio, Sauliaus dėdės, mirties istoriją. Jam, jau suaugusiam vyrui, gyvenusiam tuose pačiuose namuose, kaip vėliau jis pasakos namiškiams, kažkoks balsas įsakmiai patarė… pasikarti kluone. Vyras nežino kodėl, tačiau net nebandė nepaklusti: pasiėmė virvę, nuėjo į kluoną, tačiau jį nuo pradėto darbo sustabdė tas pats balsas, šįkart įsakęs ne kartis, o šokti į šulinį. Sauliaus mamos brolis net nedvejojo: tiesiog tėvų akyse atvėrė šulinio dangtį ir šoko. Laimei, tuomet vyro tėvas, buvęs netoliese, sūnų ištraukė ir pajutęs, kad čia kažkas ne taip, nuvežė jį į psichiatrijos ligoninę, kur, beje, vyriškis vos pora dienų tepabuvo: tiek, kiek reikėjo laiko atlikti tyrimams, kurie jokių psichikos sutrikimų neatskleidė. Balsas vyrą, rodos, paliko ramybėje, tačiau į įprastą gyvenimą, kurį bandė kurtis išėjęs iš gimtųjų namų, žmogus jau nesugebėjo sugrįžti. Po dvejų metų namiškius pasiekė žinia apie jo mirtį. Teismo medicinos ekspertai, ištyrę lavoną, nustatė, jog mirties priežastis – vaistų perdozavimas. Dabar tik belieka spėlioti, ar šiam „žygdarbiui“ vėl jo nepaskatino tas pats balsas…
Kas vidurnaktį – šaltis ir mirtina tyla
Saulius apie paslaptingos dėdės mirties faktą vis dažniau galvoti pradėjo tuomet, kai pats tapo praktišku protu nesuvokiamų reiškinių įkaitu – prieš septynerius metus, kai jo gyvenime jau buvo atsiradusi Rasa, su kuria jaunuolį siejo draugystė, vėliau peraugusi į šeimyninį gyvenimą. Dar nesusituokę įsimylėjėliai pabandė gyventi kartu tuomet jau negyvenamoje, likusioje tik kaip vasaros priebėga, sodyboje. „Buvo pirmoji naktis, kai nakvojome sodyboje, – pasakoja Rasa. – Iš miego pažadino kažkoks bruzdesys spintoje. Rodės, kažkas judino spintoje sukabintus pakabus, blaškėsi.“ Tuo pat metu atsirado pojūtis, jog kažkas stebi. Rasa prikėlė jau miegojusį Saulių, kuris iš pradžių tik ranka numojo, o paskui ir pats pasigavo savo moters nerimą: aiškiai girdėjo knibždesį spintoje, jautė, jog yra stebimas.
Toji naktis buvo tik įvadas į tolesnius mistinius išgyvenimus. Rasa ir Saulius, gyvendami sodyboje, jau ir dieną jautė, jog yra stebimi, degindavo šviesą per naktis, o kiekvieną vidurnaktį išgyvendavo itin keistą potyrį: būtent tuo metu netgi apgaubdavo visiška tyla (nutikdavo net šunų lojimas, paukščių čiulbėjimas), kurios baugumą sustiprindavo ledinis šaltis, persmelkiantis tiesiog iki pat kaulų smegenų. Tai buvo dar ne viskas – pasitaikydavo ir reiškinių, sukėlusių dar aštresnių pojūčių. Pavyzdžiui, vieną šaltą ankstyvo rudens popietę Rasa paprašė Sauliaus pakurti krosnį – šalta. Vyras vos spėjo malkų atsinešti, kai abu išgirdo krosnyje klegančius vyro, moters ir vaiko balsus – juoką, šnabždesį. Rasa ėmė mąstyti logiškai: „Gal kas ant aukšto paslapčia užlipo?“ Patikrino, tačiau nieko ten nerado, o balsai krosnyje nesiliovė. Tuomet Saulius ryžosi – atidarė krosnies dureles ir… Didžiulė šūsnis pelenų vėju tiesiai į veidą, net užspausdama akis…
Antausis nuo… vaiduoklio
Žiemos vakarais abu sodybos gyventojai pro langą matydavo į juos besistebeilijantį aukštą, nuaustą tarsi iš rūko vyrą, kuris nuo įsidrąsinusių žvilgsnių išnykdavo. Kitas „vyras“ – barzdotas nykštukas – prikeldavo Rasą su Sauliumi iš miego, ir, kybodamas ore, iš jų vaipydavosi (kartą Saulių netgi pastvėręs į savo riebias rankas buvo, aptaškė jį kažkokiais syvais, kurie dvi savaites ant rankų kaip egzemos laikėsi), kol išlėkdavo tiesiog pro lango stiklą, tik vėją sukeldamas, bet stiklo net neįbrėždamas.
Kitą kartą vakare Saulius su Rasa žiūrėjo televizoriaus, kuris nei iš šio nei iš to išsijungė ir tuo pačių metu pasigirdo Sauliaus mamos, buvusios tuomet nuo sūnaus per 40 km, balsas: „Sauliau, ką darai? Baik!“, kurį aiškiai girdėjo ir Rasa. Praėjus kelioms minutėms televizorius tiesiog pats įsijungė ir tuo pat metu į kambarį, tiesiai pro langą, įlėkė labai auštas „krištolinis“ (visas perregimas) „žmogus“, kuris prabėgdamas delnu skaudžiai perbraukė Sauliui per galvą, Rasai skėlė veriantį antausį ir išnyko tiesiog sienoje. Ar reikia dar sakyti, kad po to įvykio sodybos gyventojai naktį nebeužmigo, klausydamiesi, kaip ant namo aukšto vyksta „derybos“: kalbasi moteris su keliais vyrais, kažką tariasi…
O kantrybės taurė galutinai buvo perpildyta tuomet, kai Rasą naktį iš miego pažadino kažkokio glitaus padaro bučiniai, sukėlę ne tik šiurpią baimę, bet ir begalinį pasišlykštėjimą. Moteris ir šiandien galėtų prisiekti, jog ją lietęs padaras – tikrai ne šios žemės gyventojas…
Ramybės neturėjo ir nauji sodybos gyventojai
Rasa ir Saulius, kaip minėta, išgyvenę sodyboje trejus metus, daugiau nesiryžo rizikuoti: nors ir vieta, ir pati sodyba buvo, rodos, ideali vieta jaunos šeimos gyvenimui, apsisprendė ją parduoti, patys išsikeldami į miestą ir tapdami paprasčiausiais buto nuomotojais.
„Vos tik išsikėlėme į miestą, pardavę sodybą, viskas baigėsi lyg mostelėjus burtų lazdele“, – pasakoja Rasa. Šeima rado ramybę, tikėdamiesi, jog buvusioje jų nuosavybėje – vaiduoklių pamėgtoje sodyboje – naujieji gyventojai ras išeitį, kaip „susikalbėti“ su ateiviais iš Anapus. Deja… Saulių po kurio laiko pasiekė gandai, kad ir nauji sodybos savininkai (nupirko jauna šeima) tapo neramių sielų įkaitais. Dar daugiau. Vos porą metų ten pagyvenę, naujieji sodybos šeimininkai ėmė nesutarti, kol šeima galiausiai išsiskyrė. Nesantarvė ir vis didėjančios nesėkmės ėmė tiesiog persekioti tuos žmones. Sako, ir jie bandė parduoti sodybą – nepavyko. Sako, stūkso ji ir dabar kaip tikras vaiduoklis, iki šiol keldama nepaaiškinamą baimę… Anot Sauliaus, toje sodyboje ramu būna tik tais atvejais, kai kur nors aplink vyksta laidotuvės – tuomet, matyt, visi anapusiniai gaivalai sulekia prie velionio…
„Nežinau, kodėl toje sodyboje dėjosi ir dedasi tokie dalykai, – sako Saulius. – Galbūt tai tiesiog negera vieta, traukianti kaip magnetas nelaimes, nelaimingus atsitikimus, netgi nusikaltimus. Nežinoma man ir jos istorija, tačiau prisiminimų nuotrupomis išlendantys faktai leidžia spręsti, jog seniai nebūta ten ramybės…“ Be pradžioje minėtos mistiškos dėdės mirties istorijos, Saulius papasakojo, kaip kartą, kasdamas po namo langu žemę ir ieškodamas sliekų žvejybai, atkasė mažo žmogučio – visai dar kūdikėlio – griaučius (kaip išsiaiškino vėliau, tas žmogutis – jo giminės atstovas…). Pasirodė, jog nelaimėlis, pakastas tiesiog po langais, – nesantuokinis kūdikis, kuris į šį pasaulį atėjo nelaukiamas, netgi iki galo neaišku, ar vaikelio, slepiamo, nereikalingo, mirtis nebuvusi smurtinė…
Laima GRIGAITYTĖ
