…Ateina pacientas pas gydytoją ir skundžiasi, jog prastai jaučiasi: nuolat viduriuoja, skauda pilvą… Gydytojas jam išrašo vaistų ir liepia ateiti po trijų dienų. Praėjus tam laikui, pacientas vėl čia. „Ar geriau?“ – klausia gydytojas. „Ne, – atsako pacientas, – vis taip pat blogai…“ Gydytojas vėl išrašo vaistų, prie sąrašo priduria raminamuosius, pasikalba su pacientu, šis jam nuo širdies viską išsipasakoja ir susitaria susitikiti vėl po trijų dienų. Šįkart į gydytojo klausimą „Ar geriau?“ pacientas atsako plačia šypsena: „Taip, man geriau! Viduriuoju, pilvą skauda, tačiau dėl to neimu į galvą!“
Štai tokiu anekdotu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS pradeda pokalbį apie psichoterapiją (psichoterapija – iš graikų kalbos ψυχοθεραπεία, psychotherapía – sielos gydymas, psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją).
Anekdote – du racionalūs grūdai
„Šiame anekdote, – sako V. Vyšniauskas, – yra du racionalūs grūdai, kurie pasireiškia gydytojo ir paciento santykiu bei paciento sugebėjimu susigyventi su liga.“ Anot gydytojo, anekdote išreikšta didelė tiesa: ligonis pasitikėjo gydytoju, pasijuto psichologiškai tvirtesnis, netgi pamiršo ligą. Liga liko kokia buvusi, tačiau pacientas jautėsi geriau! Kita vertus, pacientas išmoko susitaikyti su liga, normaliai gyventi su ja ir jos simptomais. „Šie dalykai, – teigia V. Vyšniauskas, – labai svarbūs tiek medicininiu, tiek psichologiniu požiūriu. Medicininė etika sako: gydytojas visiškai išgydyti gali nedidelę dalį pacientų, kiek didesnei daliai gali pagerinti sveikatos būklę, tačiau gali paguosti, patarti, palaikyti dvasiškai, įkvėpti noro gyventi, matyti gyvenimo džiaugsmą. Visa tai netgi svarbiau už medikamentus.“ Psichoterapijos taikymas – iš tikrųjų tai ligonio išmokymas gyventi su liga, ligos valdymas, jos simptomų mažinimas, mokėjimas apgauti ligą, nes kalbėti apie visišką pasveikimą galima tik tuo atveju, kai esama tam tikrų ūmių ligų. Kitos ligos, deja, turi perspektyvą kartotis, tad čia pacientui svarbiausia ne vien sąžiningai vaistus gerti, bet mokėti gyventi nesilankstant ligai.
Ligonis turi būti išvien su gydytoju prieš ligą
Gydymo procese, anot V. Vyšniausko, yra trys kertiniai dalykai: liga, ligonis ir gydytojas. Tikslas, rodos, aiškus – nugalėti ligą. Paprasta matematika: jei ligonis eina kartu su gydytoju prieš ligą, nugalėti lengviau, tačiau neretai būna, kad ligonis palinksta prie ligos, tuomet gydytojas lieka vienas prieš du. Apie kokį sėkmingą gydymą tuomet galima kalbėti? O kokia gali būti sėkminga gydymo praktika, jeigu pacientas gydytoju net nepasitiki? Jei skeptiškai žiūri netgi į gydymo įstaigą? Jokios. „Kai buvo itin aktyviai puolama Marijampolės ligoninė, – prisimena V. Vyšniauskas, – buvo padaryta didžiulė žala ne tik įstaigos įvaizdžiui, bet ir patiems pacientams. Žmonės atvykdavo į ligoninę su neigiama išankstine nuostata (net trečdalis tokių nepasitikinčiųjų buvo), kuri viską darė, kad patvirtų tą neigiamą įsitikinimą, o ne pagydytų ligą. Tai aš galėčiau pavadinti didžiule pshichologine infekcija, kuri buvo įnešta į ligoninę. Tokiu atveju gydymo įstaigą išvis reikėjo uždaryti, kol bus pašalintas tas „virusas“. Juk užuot gydęsis ligonis, iš prigimties esąs įtarus, tik blaškėsi tarp ligos, ligoninės ir gydytojo.“
Psichoterapija – ne vien gražių žodelių kalbėjimas ir glostymas
Psichoterapija, kaip minėta, – gydymo metodas ne vaistais, bet žodžiu, elgsena, aplinka, bendravimu. Tikslas – pakelti žmogaus dvasią, suaktyvinti vidines psichologines dvasios jėgas kovai prieš ligą, sužadinti norą ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie likusių ligos simptomų. „Psichoterapijos metodai, – sako V. Vyšniauskas, – paprastai esti individualūs ir kolektyviniai. Individualioji psichoterapija – kasdienis gydytojo ir paciento bendradarbiavimas, kurio tikslas – nugalėti paciento baimę, nepasitikėjimą, sužadinti vidinį troškimą gyventi (net ir miršta žmogus pirmiausiai psichologiškai). Juk liga tik ir laukia, kad žmogus nuliūs, tuomet lengva prie jo prieiti, jį valdyti. Ir apskritai pastebėta, jog psichologiškai silpną žmogų ligos be didesnio vargo sėkmingai puola. Kolektyvinė pshichoterapija – tai darbas grupėje, kurią sudaro žmonės suburti pagal tam tikras ligas. Specialūs psichoterapeutai, dirbdami su tokia grupe, gali padėti žmonėms susivokti, pasijusti stipresniais, be to, remdaniesi vienas į kitą, ligoniai iš tiesų atranda savyje daugiau jėgų gyventi.“
Nereikia manyti, kad psichoterapija – vien gražių žodelių kalbėjimas, laikymas už rankos ir galvelės glostymas. Dar senovės graikai pastebėjo, jog psichologinei pusiausvyrai žmoguje atkurti neretai reikalingas net… stresas. Štai kodėl antikos laikais vėliau sudievintas gydytojas Asklepijas turėjo tam tikrus psichoterapijos kabinetus, netgi tokius, kuriuose pacientams būdavo sukeliamas šokas (kabinete paprastai būdavo gyvatės, kurios tarsi taikydavosi įkąsti pacientui, tad šis tokiu būdu patirdavo stresą, tuo metu reikalingą psichikai sureguliuoti). Agresyvioji pshichoterapija tam tikrais atvejais veikia kaip šaltas dušas ir padeda žmogui noriau kabintis į gyvenimą.
Tikėjimas gali kalnus kilnoti
„Apskritai, – sako V. Vyšniauskas, – lemiamas veiksnys gydymo, žinoma, ir pshichoterapijos, procese – pasitikėjimas. Reikėtų netgi kategoriškai pasakyti: nepasitiki gydytoju – visai net neik pas jį, ieškok kito. Netgi Biblijoje labiausiai akcentuojamas būtent tikėjimas. Prisiminkime, ką sakė Kristus, kai įvykdydavo stebuklą – pagydydavo mirtinai sergantį žmogų: „Ne aš – tavo tikėjimas tave išgydė.“ Be to, įrodyta, jog Jėzus Kristus ne veltui sakė, kad savame krašte pranašu nebūsi: savo gyvenamojoje vietovėje jis stebuklų padarė gerokai mažiau, mat tos pačios aplinkos, kurioje jis užaugo, žmonės buvo įtarūs, skeptiški jo atžvilgiu: jiems Žmogaus Sūnus tebuvo tik dailidės vaikas. Kita vertus, kaip sako Paulius II laiške korintiečiams, garsiajame Himne meilei? „Tikėjimas gali kalnus kilnoti!“ Ir tai, be abejo, šventa tiesa.“ Nereikia pamiršti, jog žmogaus potencialas labai didelis, tik reikia juo norėti naudotis – netgi savęs gydymui…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotrauka.
Gydytojas Vitas Vyšniauskas įsitikinęs, jog gydymo procese būtinas abipusis pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento.
Su kaikuo sutinku,su kaikuo-ne.