Gydytoją Vladislovą Greičių neabejotinai galima vadinti marijampoliečiu – jau marijampoliečiu. Čia užaugo vaikai, čia žmonos gimtinė. Iš tiesų Vlado širdis liko Šiaurės Lietuvoje, mažame kaime prie Žagarės, Palatvijyje. Užaugęs griežto ir dideliais gabumais garsėjusio mokytojo šeimoje būsimasis gydytojas svajojo užkariauti pasaulį. Svajojo tapti geografu, keliauti ir nesustoti. Bet tėvai norėjo, kad aukso medaliu mokyklą baigęs sūnus taptų gydytoju. Tad svajonei dabar tenka dalytis laiku su darbu. Gydytojas nesiskundžia ir sako, kad kuo daugiau žinai, kuo daugiau pamatai, tuo geriau pažįsti žmones, tobulėji ir daugiau jiems gali padėti.
Su Vladislovu GREIČIUMI „Mūsų savaitė“ kalbėjosi apie darbą, keliones, pomėgį, sveiką gyvenimo būdą, viską, kas leidžia pakilti virš kasdienybės.
– Mediko profesija gana sėsli, bet apie Jus to nepasakysi. Garsėjate kaip kelionių mylėtojas. Ar daug šalių teko aplankyti? Kai kuriose turbūt net ne po vieną kartą esate buvęs?
– Prisėdau ir suskaičiavau – esu buvęs 35 šalyse. Po daug kartų aplankytos kaimyninės šalys. Latviją ir Lenkiją lankau dažnai, apie 10 kartų esu buvęs Čekijoje ir Estijoje, panašiai yra su Baltarusija ir Rusija. Ne kartą esu buvęs Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Kipre, Armėnijoje. 4 kartus lankiausi Graikijoje.
Nepaaiškinamą norą keliauti pats sau aiškinu kaip kovą su rutina. Pastarasis žodis man nepatinka. Man atrodo, kad rutina sukelia nuobodulį, depresiją, apatiją. Daugelis moterų tai įveikia kosmetikos, drabužių pirkimu. Kitas aspektas, kuris man labai patinka – atsibusti mieste, kurio nepažįsti, nežinia, kuri laukia. Labai paprasta paaiškinti: atvažiavai vėlų vakarą, o rytą pamatai gatvių raizgalynę. Gali jomis klaidžioti, kol pasidaro aiškiau. Man toks „kaifas“ buvo pirmą kartą lankantis Lvove. Grindinys, tramvajai, senoviniai namai, kitokie gyventojų įpročiai. Tai atšviežina mintis. Atrodo, netgi galėčiau tada sukurti eilėraštį. O jei esi pietuose, kur šilta, gali nuo ryto iki vakaro bastytis įvairiomis kryptimis. Tada norėčiau romaną parašyti… Kelionėje man užtenka mažiau miego ir kartais mažiau maisto. Nes aš tiesiog maitinuosi įspūdžiais. Namie būna kankynė atsikelti į darbą, o kelionėje, net po ilgesnio pasisėdėjimo vakare, jeigu keliauju su kompanija, atsikeliu laiku ar anksčiau. Kol kiti miega, nueinu į jūrą ar baseiną išsimaudyti.
Kelionėje aš stengiuosi valgyti ir gerti tai, ką vartoja vietiniai, išmokti jų kalbos ir dainų, įsigyti kokį nors būdingą aprangos akcentą. Tada supranti, kodėl tos šalies gyventojai yra tokie, o ne kitokie.
– Daug kas įsitikinęs, kad kelionėms reikia turėti labai daug pinigų. Bet Jūs turbūt tai paneigsite? Ar būtina mokėti daug kalbų, norint gerai jaustis kitose šalyse?
– Jei netrokšti prabangos, galima išsiversti kelionėje su nedaug pinigų. Pavyzdžiui, Latvija ir Lenkija yra šalia. Paprastai piniginėje visada turiu latų ir zlotų. „Ryanair“ atpigino keliones lėktuvais. Taip pat yra pigių autobuso reisų. Pavyzdžiui, „Lux Express“ suteikia galimybę pigiai pasiekti Taliną ar Berlyną. Reikia tik prisiderinti prie siūlomų akcijų.
Daug kalbų mokėti tikrai nereikia. Užtenka kelių žodžių. Aš išmokstu 5–10 žodžių tos šalies, į kurią keliauju: „labas“, „ačiū“, „prašau“, „viso gero“… Atsimenu, graikiškai pasisveikinau su vairuotoju oro uoste Graikijoje – iš karto susidraugavome. Apsidžiaugęs vairuotojas paėmė lagaminą, įkėlė į autobusą. Jis net pamokė mane, kaip reikia teisingai graikiškai pasisveikinti. Kelionėje labiausiai padeda gestai ir šypsena. Aišku, laikui bėgant atmintyje lieka įvairių kalbų pagrindiniai žodžiai. Kartais pavyksta prisiminus sudėlioti iš jų nesudėtingus sakinius, klausimus. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek susikalbu.
– Kada Jus paviliojo kelionės? Ar prisimenate pirmąją?
– Kelionės mane viliojo nuo mažens. Dar taip nebuvo, kad nenorėčiau keliauti. Na, nebent sirgdamas. Tada jau nieko nesinori, ar ne? Manau, kad vaikystėje potraukį keliauti nulėmė gyvenimo sąlygos. Gyvenome viename kambaryje, nuošaliame kaime, neturėjome televizoriaus. Tėvai neleisdavo niekur išeiti. O ir kur nueisi, jei artimiausias miestelis už 8 kilometrų. Man buvo laimė važiuoti dviračiu, arkliu, traktoriumi ar automobiliu – bet kur. Išnaudodavau kiekvieną progą. Būdamas vaikas norėjau ne saldainių, o kelionės. Turėjau nemažai žemėlapių. Kaimo bibliotekoje visas geografines knygas buvau perskaitęs, prenumeruodavau žurnalus „Vokrug svieta“, „Azija i Afrika sievodnia“. Jei tik kas veždavo, važiuodavau. Bet tai buvo retai. Net praėjus keliems metams po kelionės, galėjau viską papasakoti apie sutiktus žmones, visas kelionės detales net minučių tikslumu. Bet tėvai uždėdavo „veto“ net toms kelionėms, į kurias važiuodavo klasė.
Pirmos kelionės buvo pradinėse klasėse į Klaipėdą, Palangą, Rygą ir Kauną. Žinodavau visų pravažiuojamų miestelių pavadinimus. Jei važiuodavau automobiliu, įsidėmėdavau net gatvių pavadinimus. Studijų metais pirma ypatinga kelionė buvo į Prahą. Nuo tada įsimylėjau Čekiją. Pirmame kurse aplankiau panemunės pilis, Tilžę, Ragainę. Tą nuostabų pilių vaizdą atsimenu iki šiol. Supratau, jog nieko geriau nėra, kaip kuo daugiau pamatyti ir sužinoti.
– Kur dar norėtumėte nukeliauti? Kokioje šalyje, jeigu ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi ir kodėl?
– Viso gyvenimo svajonė man yra Naujoji Zelandija. Todėl, kad ji yra toli, kad man ji yra neatrasta šalis. Traukia ugnikalnių, geizerių ir kitų gamtos stebuklų įvairovė retai apgyvendintoje ir klestinčioje šalyje. O šiaip gerai jaučiuosi visur, išskyrus NVS šalis. Žaviuosi Didžiąja Britanija, Portugalija, Pietų Vokietija, Rumunija. Nes ten daug pilių (juokiasi).Kokioje šalyje norėčiau gyventi, pasakyti sunkiau. Norėčiau gyventi keletoje šalių po kokius metus ar kelis. Ypač Viduržemio jūros šalyse: Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, kur nešalta ir nėra tiek daug tamsos.
– Ar gerai pažįstate Lietuvą? Kiek žinau, domitės ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija, Estija. Kas labiausiai traukia šiose šalyse?
– Dar prieš 20 metų esu aplankęs visus Lietuvos rajonus, visuose vaikščiojęs ir fotografavęs. Tad kai lietuviams priekaištaujama, jog reikia pirmiau tėvynę pamatyti, jaučiu moralinę teisę toliau pasižvalgyti. Mane labiausiai traukia pilys, todėl nepaprastai patinka Vilniaus senamiestis, Panemunės pilys. Nuostabios Anykščių, Ignalinos apylinkės, Žemaitijos bažnytkaimiai. Užburia seni miesteliai: Žagarė, Žeimelis, Trakai… Labai mėgstu Vištyčio apylinkes.
Latvijoje liko neišmaišyta tik Šiaurės Rytų Vidžemė. Ten daug senų miestų. Gražiausi – Kuldyga, Talsai, Sabilė, Kandava, Ludza, Cėsis, Limbažiai. O kiek vokiškų pilių ir senų dvarų ten! Vien tik Tukume ir šalia jo yra 3 pilys. Latvijoje labiausiai patinka Kuržemė ir Rytų Latgala.
Estiją irgi esu nemažai apkeliavęs. Pabuvojau beveik visuose rajonuose. Esu dviračiu keliavęs šiaurinėje dalyje netoli Suomių įlankos. Nuostabus ir kompaktiškas Talino senamiestis. Mažai yra gatvių, kuriomis Taline nebūčiau klaidžiojęs. Nuostabi pietinė Estija, Viljandis ir nuo Tartu į pietus esančios pilys kalvotame reljefe. Estijoje labai patinka Kuresarė, Haapsalu, Tartu.
Lenkijoje mane traukia buvusi Prūsija iki Gdansko. Daug kartų važiavau ir dar randu nematytų bokštų, pilių, bažnyčių. Patinka Krokuva, Liublinas, Vroclavas. Gal kam ir keista, bet man labai patinka klaidžioti nepažįstamais senamiesčiais.
– Ar ruošiantis į kelionę reikia daug žinoti apie šalį, į kurią keliaujate? Turbūt mokykloje gautų žinių jau seniai nebepakanka? Iš kur semiatės pažinimo?
– Prieš važiuodamas daug perskaitau apie tą šalį, nes man įdomu. Mokykloje įgytų žinių tikrai neužtenka. Tačiau nuvažiavus visur: oro uoste, viešbutyje, miesto centre pilna informacijos, turistams skirtų skrajučių. Jos nieko nekainuoja. Paprastai ieškau informacijos internete, užsisakau paštu. Paštu esu gavęs turizmo informacijos iš 100 šalių. Esu perskaitęs visas lietuviškai išleistas šios srities knygas. Tiek jų neišleidžia, kiek galėčiau perskaityti.
– Kokią šalį artimiausiu metu ketinate aplankyti?
– Artimiausi planai – nuvažiuoti į Ispaniją.
– Koks Jums yra geriausias poilsis? Turbūt ne drybsojimas lovoje? Kiek žinau, mėgstate važinėtis dviračiu. Ar Marijampolė tam yra gera vieta?
– Geriausias poilsis man yra judėjimas. Mano moto: „Keliauk, pažink, nenurimk.“ Lovoje drybsoti – kančia. Keliauti tinka visos priemonės. Kai leidžia oro sąlygos, važiuoju dviračiu aplink miestą. Pavyko slidėmis paslidinėti miesto centre ir parke, bet sniegas ištirpo. Net riedučiais nuvažiuodavau iki gretimo kaimo. O kalnų slidės – tai malonumų malonumas. Mėgstamiausios trasos yra Lenkijoje: Goldapėje (Pienkna Gura), Suvalkuose (Dambruvka), Šelmente. Pastarasis arčiausiai, ten geriausiai įrengtos trasos.
Važinėti dviračiais pritaikyti Druskininkai ir Palanga. Bet ir Marijampolėje nesiskundžiu. Dviratis su šviesomis ir atšvaitais, važinėju mieste, plentu, „Via Baltica“. Pastarojoje ir Kalvarijos plente per siauri kelkraščiai. Bet vairuotojai tolerantiški. Prisimenu, sovietmečiu važinėdavau tamsoje Kauno plentu, o vairuotojai akindavo ilgosiomis šviesomis ir signalizuodavo. Dabar geriau. Marijampolėje yra dviračių entuziastų grupė. Smagu su jais važinėtis. Be to, sveika. Kažkada man sakydavo, kad man gerai, jog galiu važiuoti į darbą dviračiu. Mat buvo manoma, kad gydytojui nepridera taip daryti. Dabar požiūris keičiasi. Europėjame pasižvalgę po Europą. Ten dviračiais į darbą net ministrai važinėja.
– Esate viskuo besidomintis žmogus. Dalyvavote televizijos „žiniukų“ laidose. Bet norint dalyvauti, reikia labai daug žinoti ir turbūt reikia perskaityti (ir įsiminti) daugybę informacijos?
– Laidos, į kurias pavyksta patekti dabar, yra „Taip ir ne“. Kitos per aukštai užkėlė kartelę. Dalyvauju vietiniuose „Protų mūšiuose“. Su didžiuliu malonumu skaitau informacinio turinio knygas. Ypač mėgstu istorines, bet tikras – faktus be interpretacijų. Iš grožinės literatūros mėgstu kelionių, autobiografines knygas. Enciklopedijų, žodynų turiu nemažai. Mielai skaitau net visuotinę enciklopediją.
– Ne vienus metus dalyvaujate Lietuvos Konstitucijos egzamine. Konstituciją vargu ar galima pavadinti įdomybių sritimi. Kodėl traukia panašaus pobūdžio išbandymai?
– Konstitucijos egzaminą laikau kasmet. Dar jo nelaimėjau – visada lieku antras. Bus kur kilti. Priežastis paprasta – prieš egzaminą pritrūksta laiko, nespėju pasimokyti. Kodėl dalyvauju? Priežasčių daug: noriu save išbandyti, nenoriu sėdėti namie, noriu laimėti ir nuvažiuoti į Vilnių, juk aš keliautojas. Aš apskritai dar norėčiau studijuoti universitete.
– Kaip matau, tikrai nevengiate ekstremalių situacijų? Ar medicinoje tai padeda?
– Mano greita reakcija, mėgstu įvykių kaitą, intensyvų informacijos srautą. Medicinoje tai padeda, kai yra neatidėliotina padėtis. Pavyzdžiui, prasidėjęs gimdymas kabinete.
Aida DAUGĖLAITĖ
Asmeninio albumo nuotrauka.
Kordoboje, pietų Ispanijoje, prieš 3 metus, už nugaros katedra ir geriausias miesto vaizdas.
Nr. 2 (6), 2013 m. sausio 12–18 d.
