Apie talentingą moterį, nebijančią būti savimi

Asmeninių santykių griūtis, spontaniškas sprendimas ir – didysis gyvenimo šuolis: ji –emigrantė. Tiesa, Lietuvoje ir gimtinėje – Sūduvos krašte – ji lankosi dažnai (paskutinį kartą – šių metų spalio antroje pusėje), tačiau namais beveik dveji metai jau vadina Londoną (kitaip ir būti negali: ten šaknis savo ateičiai leidžia visi keturi sūnūs, ten jau ir naujos erdvės savirealizacijai).

…Į Lietuvą minėtu metu ji sugrįžo kaip akcijos „Kamštelių vajus“, vykstančios jau treji metai, sumanytoja ir organizatorė bei… rašytoja, aštuonių miestų knygynuose „Pegasas“ pristačiusi savo debiutinį romaną „Moteris iš raudonos Audi“. Taigi – Birutė JAKUČIONYTĖ, talentinga, drąsi, aktyvi ir energinga socialinių projektų  „Ekodaiktai.lt”, „Kamštelių vajus” ir kt. sumanytoja  ir organizatorė, dienoraščio „Jakučionyte.lt“ autorė, moteris, kuri, kaip sakė Marijampolės knygyno „Pegasas“ vadovė Ronalda Markauskienė, pristatydama „Moteris iš raudonos Audi“ autorę jos kūrybos vakaro, vykusio spalio 20 d. Marijampolės „Pegase“, metu, pirmiausia – šiltas žmogus, taip pat mama, draugė… O susirinkusiems į jos kūrybos vakarą labiausiai imponavo autorės nuoširdumas, atvirumas ir… nebijojimas būti savimi.

Pedagogė, taip ir netapusi pedagoge-praktike

Birutė Jakučionytė gimė 1974 m. Suvalkijoje. Augo drauge su keturiomis seserimis ir trimis broliais, tuometinėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę, tačiau mokykloje niekada taip ir nedirbo. Prisimena: dar mokykloje mokydamasi, gerai mokėjo matematiką, tačiau daugybos lentelės (tuo metu tai buvo būtina) taip ir neišmoko, todėl ir pasirinko pradinių klasių mokytojos specialybę (čia – viskas viename!). Viltis būti pedagoge „atėmė“ pedagoginė praktika: studentę „pričiupo“, jog ji nemoka daugybos lentelės, taigi specialybės egzamino ji tegavo „valdišką“ trejetą (beje, vienintelį baigimo pažymėjime), tuomet reiškusį „patenkinamai“… Toks rezultatas, kaip dabar teigia B. Jakučionytė, užkirto jai kelią į „didžiąją pedagogiką“, tačiau atvėrė kitus kelius. Iš studijų Marijampolėje laikų Birutė labai šiltai prisimena savo lietuvių kalbos dėstytoją Vidutę Mickuvienę ir jos vertinimo sistemą: šios dėstytojos skalėje buvo labai blogi, blogi, geri, labai geri ir… Jakučionytės rašiniai. V. Mickuvienė, kaip lituanistė, matyt, įžvelgė studentės talentą, kad į jokius rėmus Birutės darbus netalpinusi… O pati Birutė, nuo 12 metų amžiaus rašiusi dienoraštį (tai iš tikrųjų ir yra pirmoji jos „knyga“!), tuomet net nenumanė, kad studijų rašinių „neformatas“ vėliau taps jos talento įrodymu…

Nuo kunigo „gaspadinės“, renginių organizatorės, tortų kepėjos iki… direktorės

Baigus studijas, iškilo klausimas: o kas toliau? Kadangi, mokydamasi Marijampolės pedagoginėje mokykloje, lankė folkloro ansamblį, su kuriuo koncertuodama lankėsi ir pas Visagino kunigą Vytuką, kaip dabar ji sako, po mokyklos baigimo nusprendusi, jog važiuos į Sibirą mokytojauti, tuoj pat atitoko – koks gi bus čia jos mokytojavimas… Bet kažką reikia veikti! Prisiminusi Visagino kunigą Vytuką, nusprendė: lėks ten, nors rusų kalbos, kuria daugiausia kalba to krašto žmonės, nemoka. Kaip tarė, taip padarė: tapo Visagino lietuviškų švenčių organizatore, taip pat – (0,5 etato) kun. Vytuko „gaspadine“ – valgyti virė dvasiškam tėveliui. Tie laikai Birutei smagūs buvę: tris mėnesius tylėjusi dėl kalbos barjero, pagaliau ryžosi prabilti. Ir ne veltui! Kai jau išsižiojo nugalėjusi visus kompleksus, tai ir rusų kalbą labai gerai išmoko per stebėtinai trumpą laiką!

…O paskui Birutės biografijoje atsirado garsioji Zita Kelmickaitė, kuri, pakalbėjusi su Rita Dapkute, iškart paklaususi: „O tortus kepsi?“ Kaipgi Birutė nekeps! Štai taip nuo tortų kepimo ji tapusi renginių vadybininke „Ritos smuklėje“, vėliau – „Pilies smuklės“ Trakuose restorano direktore.

Rodos, viskas vyksta lyg ir tvarkingai: karjera, pripažinimas, tačiau… Mergina, kuriai 26 -eri, jau turi galvoti ir apie savo antrą pusę… Birutė pagalvojo! Ant savo tuomet vairuojamo automobilio „Audi“ (beje, raudonos spalvos!) užsiklijavo skelbimą: „Ieškau vyro“ (vėliau ši situacija „išlįs“ į knygos viršelį kaip pavadinimas). Reakcijos sulaukė gan įvairios: vieni sveikino, kiti – piktinosi, tačiau po dviejų šios akcijos savaičių paaiškėjo rezultatas: vyras neatsirado… O atsirado jis iš visagalio interneto… Atsirado tam, kad išeitų palikdamas moterį su keturiais vaikais…

…ir – emigrantės

Birutė neslepia: į skyrybas iki šiol žiūri sunkiai, ką jau kalbėti apie tą laikotarpį, kai tai buvo atvira kraujuojančia žaizda… Bet ji nepalūžo. Tuo metu, stengiantis kuo greičiau atsitiesti po asmeninių santykių griūties, moters gyvenime savo vietą rado … „smegenų plovimo seminarai“ (taip B. Jakučionytė įvardija visokius asmenybės ugdymo seminarus). Vieno iš tokių seminarų metu pokalbis su kuočeriu nulėmė spontanišką gyvenimo kelio posūkį. Birutė prisimena pokalbį su vieno iš tokio pobūdžio seminarų vadovu, aiškinusiu, jog po patirto didžiulio streso kelias į gyvenimą veda per tam tikras stadijas: liūdėjimą, depresiją, gedulą, susitaikymą… „O jei tiesiai?“ – paklaususi Birutė, norėdama apeiti visus nuosmukio ratus, kad grįžtų į „pradinę“ stadiją. „Tuomet, – atsakęs lektorius, – reikia keisti arba vyrą, arba šalį“.

Birutei liko vienareikšmiškas pasirinkimas: keisti šalį. Ir – pakeitė: su keturiais sūnumis išvyko gyventi į Londoną, tačiau ir toliau aktyviai dalyvauja Lietuvos visuomeniniame gyvenime  (Birutė savo šeimos  patirtis emigracijoje aprašo blog’e www.jakucionyte.lt, jos rašiniai yra publikuojami Delfi.lt ir Anglija.lt).

„Žinojau, kad Rytų Londone negyvensiu: ten vien lietuviai“, – savo sprendimą įsikurti Vakarų Londone, nors ten ir gerokai brangiau, aiškina moteris. Taigi įsikūrė ir… visiškai nesigaili. Mat Anglijoje visiškai kitoks požiūris į mamą – ir morališkai, ir finansiškai (vien pašalpos už vaikus užtenka sumokėti gan brangaus būsto nuomos mokesčiui). Ir vaikai svečioje šalyje adaptavosi labai gerai: Kristupas (vyriausias, 11 metų), Bernardas, Marijonas ir jaunylis Teodoras (3,5 m.).

„Nepykite, kad jūs čia gyvenate, o aš ten“, – sako B. Jakučionytė, kitų metų sausio mėnesį minėsianti dvejų metų savo, kaip emigrantės, sukaktį.  

B. Jakučionytė šiuo metu dirba AB „Plasta“, taip pat dar vis aktyviai dalyvauja Lietuvos gyvenime su savo visuomeninėmis veiklomis (grįžta čia kas 2–3 mėnesiai), o Londone turi savo suvenyrų parduotuvę.

„Moteris iš raudonos Audi“

Tai autobiografinis romanas, skirtas buvusiam vyrui, išleistas 2000 egzempliorių tiražu. Knygą  išleido Psihologijos studija „Menas Būti“.  Studijos įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas pasakoja: „Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Tai neeilinio likimo, jautri ir mylinti moteris, mama, sesuo, dukra, draugė. Jos rankose viskas virsta auksu – gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti.“

 „Knygoje papasakota tokia skausminga gyvenimo istorija, bet taip aistringai, jog imi galvoti, kad būtų verta ją patirti, kad įstengtum parašyti tokią knygą. Norėčiau būti šio realistinio kūrinio autorė. tą knygą sveika paskaityti žmonėms, kurie mano: a) kad yra nelamingi; b) kad kiti turi jiems padėti; c) kad persidirba. Bet ta knyga įrodo ir kitką – vyrų ir moterų pasirengimas/nepasirengimas aukotis yra skirtingas. Dar ji yra linksma ir energinga knyga, o autorė – sveiko, realistinio proto ir TVIRTAI stovi ant žemės. REKOMENDUOJU: Moteris iš raudonos „Audi“, – sako rašytoja, žurnalistė Audronė Urbonaitė.

Knygos redaktorė Lina Tamuk: „Birutės istorija ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija.  Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks. Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!“

Belaukiant atjojančio princo

Kaip susitikime su skaitytojais teigė B. Jakučionytė, knyga turėsianti tęsinį. Gal su laiminga pabaiga? „Iš tikrųjų – kada bus laiminga pabaiga? – sako autorė. – Kai atjos princas ant žirgo? (Jeigu jau kartą buvau suradusi vyrą per internetą, vadinasi, savo šansą išnaudojau… Jeigu jau atjos, tai atjos ant žirgo…)“ Ir greitomis sukuria menamą dialogą su menamu princu: „Imk mane su pinigais!“ „O mane – su vaikais!“

Birutė, trykštanti energija ir optimizmu, nors lygiu, sklandžiu gyvenimo keliu tikrai pasigirti negali, žavi sveiku humoro jausmu bei tikrumu. Ji nevengia gyvenimo iššūkių, priima juos nemeluodama nei sau, nei kitiems (kone anekdotinė situacija: moteris per „Skype“ pusę metų bendravusi su nuostabiu italu iš Milano. Nutarė: atskrenda pas jį! Atskrido, bet niekas nepasitiko, netgi nurodytas adresas buvęs… neegzistuojantis…).  

Nors ir patyrusi didžiulį sukrėtimą dėl iširusios santuokos, nors teko sutikti ir pasitikėjimą apvylusių žmonių, „Moteris iš raudonos Audi“ autorė tebetiki tauriais jausmais, brangina tikrąsias vertybes, yra tikra pirmiausiai savo gyvenimo kūrėja…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.