Donorystės šviesa: dovanoto kraujo ryšys jungia jau tris kartas

Istoriją, kuriai šiemet, lapkričio mėnesį, sukaks devyneri metai, per maža pavadinti unikalia. Tai ir pati laimingiausia, kokia tik gali būti, istorija, kurios pradžia nukelia į 2005 m. lapkričio 22 d., kai marijampolietis verslininkas Kostas KYNAS vykusios operacijos metu, tapęs negiminingu kaulų čiulpų donoru, iš mirties gniaužtų padėjo išplėšti Moniką, tuomet jauną merginą…

Toks atvejis – vienas iš dviejų milijonų

Beveik devynerių metų senumo istorija K. Kynui šiandien vėl gyva kaip tada, 2005 m. rugsėjo mėnesį, tik šįkart – be nerimo, o su džiaugsmo ašaromis, geru jauduliu, leidžiančiu ir pajuokauti. Tuomet telefonu marijampoliečiui Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Kraujo čiulpų transplantacijos skyriaus specialistas pranešė, jog jis galįs tapti kaulų čiulpų donoru jaunai merginai, sergančiai kraujo vėžiu, kuri prieš tai dvejus metus nuo šios klastingos ligos nesėkmingai gydėsi Vokietijoje. K. Kynas greitai atrinko: kilnią pareigą jis bandė įvykdyti 2001 m., kai medikai kovojo dėl tolimo giminaičio žinomo architekto Arūno Kyno abiturientės dukters Rūtos, sirgusios kraujo vėžiu, gyvybės, buvo ieškoma donoro ne tik ligonės šeimoje, bet ir giminėje. Deja, tinkamo donoro surasti nepavyko – nepavyko ir abiturientės gyvybės išgelbėti. Daryti Kosto kraujo tyrimo duomenys, patekę į negiminingų donorų registrą, liko užfiksuoti ir, kaip parodė atitinkami tyrimai, nepažįstamai merginai būtent Kosto kaulų čiulpai turėtų tikti. Galimybė, kai lietuvis gali tapti donoru ligonei, su kuria nesieja jokie giminystės ryšiai, tolygi stebuklui – toks sutapimas pasitaiko vienu atveju iš maždaug dviejų milijonų.   

Į medikų kvietimą K. Kynas tuoj pat atsiliepė ir iškart išsiruošė į Santariškes. Donorui buvo atlikti ne tik išsamūs kraujo, bet ir visų organų tyrimai. Vėliau buvo atlikta kamieninių kraujodaros ląstelių paėmimo procedūra, o recipientei – kaulų čiulpų transplantacijos operacija, po kurios – laukimas. Laimei, kasdien su vis didesne doze vilties, jog mergina, jau balansavusi tarp gyvybės ir mirties, gyvens visavertį gyvenimą.

Ilgą laiką – beveik jokių kontaktų

Su mergina, kuriai buvo persodinti K. Kyno kaulų čiulpai, donoras nebuvo supažindintas nei prieš operaciją, nei po jos. Ir pacientė nieko nežinojusi apie žmogų, padovanojusį galimybę gyventi. Ši informacija yra konfidenciali ir kruopščiai saugoma. Dokumentai reglamentuoja, kad tik vėliau, jei pageidauja ir donoras, ir recipientas, gali pasikeisti laiškais, tarpininkaujant gydytojui. Supažindinami jie gali būti tik po kelerių metų. „Apie savo kraujo dukrą, – pasakoja K. Kynas, – iš pradžių težinojau, jog tai mergaitė iš pajūrio, netgi jos amžių tik apytikrį pavyko sužinoti. Praėjus metams po operacijos, mane pasiekė jau tikslesnė informacija: sužinau, jog mergina vardu Monika, iš Šilalės.“ Su marijampoliečiu ryšį palaikė Santariškių medikai, jis savo ruožtu nuolat domėjosi, kaip sekasi recipientei. Tiesa, jau po pusmečio paaiškėjo, jog mergina visiškai grįžusi į gyvenimą – argi bereikia geresnės žinios donorui! Vėliau, gydytojui leidus, Kostas su Monika pirmą kartą pasikalbėjo telefonu. Po to – vėl jokių kontaktų (draudžiama buvo). Tiesa, K. Kynas merginai pasakė savo firmos svetainės internetinį adresą, tad Monika turėjo galimybę pamatyti žmogaus, jai dovanojusio gyvenimą, nuotrauką.

Pirmąjį susitikimą surengė žurnalistai

Monika su Kostu susitiko praėjus šiek tiek daugiau nei trejiems metams po operacijos Vilniuje, „Sorento“ kavinėje. Šio susitikimo būtent šiuo metu ir šioje vietoje priešistorė – grynai žurnalistinė. Argi gali būti kitaip: juk K. Kynas – žinomas ilgametis žurnalistas, tačiau šį kartą jis buvo pagrindinis istorijos herojus kitiems žurnalistams. LNK televizijos laidos „Gyvenimas kaip kinas“ rengėja Daiva Tamošiūnaitė, lankydamasi Santariškėse, išgirdo unikalią istoriją, kurios pėdsakai atvedė iš pradžių į Marijampolę (K. Kyno namuose lankėsi laidos redaktorė Eurika Masytė su operatoriumi), vėliau – į Vilnių, kur ir įvyko televizijos laidos inicijuotas Kosto Kyno, jo gyvenimo draugės Reginos Kulbokaitės, buvusios šalia donoro ir tyrimų, ir kamieninių kraujodaros ląstelių paėmimo procedūros metu, bei Monikos susitikimas, dalyvaujant laidos kūrėjams. Viskas vyko kaip kine, tik čia viskas buvo tikra: ir susitikimo jaudulys, ir džiaugsmo ašaros, ir savotiškas įvaikinimas: Monika pavadinusi Kostą antruoju tėvu, o Kostas ją – kraujo dukra. Kavinėje donoras bei recipientė apsikeitė ir telefonų numeriais. Pora valandų, praleistų „Sorente“, neprailgo: Kostas tuomet sužinojo, jog Monika baigia tarptautinio verslo vadybos studijas Vilniaus universitete, o merginos jaunesnis brolis Edgaras dviem metams praslinkus po sesers naujojo gimimo pats tapo negiminingu donoru – vaikinas galimybę gyventi dovanojo 29 m. kauniečiui Gvidui, kuris taip pat laidos „Gyvenimas kaip kinas“ rengėjų pakviestas į kavinę atvyko čia su žmona ir dvejų metukų sūneliu.

Beje, Monika savo antrajam (kraujo) tėvui tada įteikė jam gėlių ir įspūdingą albumą „80 pasaulio stebuklų“ (nors ar gali koks nors stebuklas prilygti gyvybės stebuklui, ypač kai žmogus į gyvenimą yra grąžinamas kito žmogaus dėka). „Tai ne tik viena iš geriausių dovanų gyvenime, – vėliau sakys Kostas, atsargiai liesdamas padovanoto albumo puslapį, kuriame įklijuota kraujo dukters nuotrauka ir užrašyti nuoširdūs padėkos žodžiai, – tai stambiausias laimėjimas ir gyvenimo loterijoje, nors padariau tik tai, ką turėjau padaryti.“   

Kraujo tėvo ir dukters bendravimas tęsiasi

Po minėto susitikimo Monika su kraujo tėvu ryšius palaiko reguliariai (dažniausiai telefonu). Monika ištekėjo, jau augina ir dvi dukreles: Diją Mariją, kuriai šiuo metu penkeri metukai, ir Lėją, kuriai dabar treji. Jauna šeima baigia įsirengti savo pastatytus namus, gyvena darniai, puoselėja ateities svajones. Džiugu, kad Kosto kraujo dukra gyvena visavertį gyvenimą, neturi jokių problemų dėl sveikatos, yra pilna energijos.

Abiejų Monikos dukterų krikštynų pokyliuose dalyvavo ir Kostas.

Ypač į pirmosios mergytės – Dijos Marijos – krikštynas Kostas bei jo gyvenimo draugė Regina vyko su jauduliu. Jaudinosi ir Monikos tėvai – mat tai buvo pirmas jų susitikimas akis į akį su žmogumi, išplėšusiu dukterį iš mirties nagų. Vos keliolikos minučių prireikė, kad pajustų savumą, betarpiškumą. Labai mielai su kraujo seneliu jau tuomet bendravo ir mažoji Dija, drąsi, guvi mergytė…

Lėjos krikštynose Kostas jau buvo savas tarp savų…

 „Donorai nemiršta – miršta ligoniai, nesulaukę donorų“       

„Kiekvienas žmogus, norėdamas kažką gauti, turi kažką ir atiduoti“, – jaudinančius įspūdžius apibendrina K. Kynas. Nenusakomas jausmas – kitam dovanotas gyvenimas – ir yra ta didžioji likimo dovana, kuriai įkainoti nėra jokių matų. „Donorai nemiršta, – tęsia mintį marijampolietis, – miršta ligoniai, nesulaukę donorų“. Iš tiesų tapti donoru – garbės reikalas. Kaulų čiulpų donoru, kad būtų išgelbėta sunkiomis kraujo vėžio formomis sergančių ligonių gyvybės, gali tapti sveiki 18 – 55 metų asmenys. Kreiptis reikia į savo miesto (rajono centro) kraujo donorystės įstaigą arba į Santariškių klinikų Kraujo skyrių. Donorai priimami be išankstinės registracijos. Su savimi reikia turėti asmens dokumentą su nuotrauka ir asmens kodu.

Kraujų čiulpų transplantacija kraujo vėžiu sergantiems ligoniams, pasak medikų, yra būtinybė, kraštutinė priemonė. Mat šių ligonių kaulų čiulpai gamina vėžines ląsteles. Norint ligonį išgydyti, reikia specialių vaistų, kurie žudo blogąsias ląsteles, bet kartu visiškai sunaikina kaulų čiulpus. Kad paciento organizme vėl prasidėtų kraujodaros procesas, jam reikia persodinti labai nedidelę dalį sveiko žmogaus kaulų čiulpų. Statististika skelbia, kad po operacijos pasveiksta du trečdaliai pacientų.

Kai K. Kynas rengėsi kaulų čiulpų persodinimo donorystei, Santariškių ligoninės registre buvo 260 žmonių domenys. Dabar šis skaičius gerokai išaugęs. Santariškių klinikų duomenų bazė sujungta su viso pasaulio duomenų baze, kurioje yra daugiau nei 12 milijonų potencialių donorų duomenų.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.