Pasitinkant rudens gėrybes – apie laikinus ir naudingus malonumus

Keičiantis metų laikams, keičiasi ir mūsų džiaugsmai. Ateina laikas, kai daugelis iš mūsų džiaugiamės per vasarą užaugusiomis „gėrybėmis“, užmiršdami, kaip pavasarį džiaugėmės atbundančia gamta ir sugrįžtančiais paukščiais. Bet ar bėgant laikui susimąstome, koks nuostabus dalykas – kasdien vis aplankantis kitoks neišpasakytas džiaugsmas… Bet ar tai tiesa? Daugelis turbūt pasakysite – tiek daug džiaugsmo tik vaikystėje (!) būdavo… O dabar mes jau ne…

Pagalvojus apie tą pasikeitusį džiaugsmą, prisiminiau senolį, su kuriuo bendraujant visada ne tik kažką naujai atrandu, pajuntu, bet dažnai po to manyje kažkas pasikeisdavo… Tad ir šį kartą trumpam norėčiau papasakoti apie tokį vieną susitikimą su šiuo senoliu. Tai įvyko prieš daugelį metų, kai besidžiaugiantį jį, lyg vaiką, rudens gėrybėmis paklausiau, kaip išsaugoti „vaikystės malonumą“ – džiaugtis. Trumpam susimąstęs senolis tarė, kad einant „gyvenimo keliu“ daugelis žmonių „pasiklysta“ ir tik maža dalis sugeba visą laiką gyventi lydimi DŽIAUGSMO. Tądien „kartu atradome“ net kelis „kelius“ (klystkelius) – kaip pasiklystama. Dažniausiai todėl, kad skubėdami užaugti ir įgydami naujas GALIAS (galimybes) pirmiausia susikuriame netinkamus, klaidingus požiūrius į įvykius, artimuosius ir daiktus. Taip atsiranda naujieji „pakeleiviai“ – ĮPROČIAI: geisti… nieko NEDARANT, pavydėti… NEAPKENČIANT, kovoti… KERŠIJANT, TIKĖTI… abejotinomis baimėmis, NORĖTI… gauti nieko neduodant ir nekuriant ir t.t. Tada dar papildant GYVENIMO NAŠTĄ susikurtomis naujomis „VERTYBĖMIS“: daiktų sureikšminimo ir pinigų (išlaidoms) gausinimo, paieškomis lengvam uždarbiui bei greitiems ir laikiniems malonumams… Daugelis net nepajunta, kaip greitai praranda laiką, meilę ir atjautą – sau bei artimiesiems. Taip ir DŽIAUGSMAS išeina prisiminimuose palikdamas nuoskaudas… Ir kokie tada „pakeleiviai“ su jais keliauja ir į kur..? Nors daugelis tai pajutę skundžiasi, kad juos tai „užkniso“ ir žiną, kodėl taip yra, bet…

* * *

…Tądien senolis išdėstė savo pastebėjimus, kaip jam sekėsi keliaujant „atrasti“ paslaptis – būti LAIMINGU. Pagal jį, ar mes tikrai NORIME ir GALIME jausti tikrąjį DŽIAUGSMĄ, priklauso tik nuo mūsų pasirinktų „pakeleivių“. Įsitikinkime, ar tik nekeliaujame (mintyse, žodžiuose ir veiksmuose) su „laikinaisiais pakeleiviais“, teikiančiais „šėtoniškus“ malonumus:

1) laikiną malonumą – teisintis ir kaltinti kitus;

2) laikiną malonumą – reikalaujant iš kitų pasinaudoti „teise gauti“;

3) laikiną malonumą – mokyti kitus ir teisti pagal „savas taisykles“ ir supratimą;

4) laikiną malonumą – „svaigintis“ įvairiais: skysčiais, pažadais ir kitais „atradimais“;

5) laikiną malonumą – lyginti save su kitais, kurie yra „blogesni“ arba kuriems „nesiseka“;

6) laikiną malonumą – savigraužai – prisimenant senas skriaudas ir nesėkmes;

7) laikiną malonumą – gyventi dėl kitų, užmirštant savo siekius ir svajones.

Po šio susitikimo pajutau, kad šie „laikini malonumai“ yra lyg paslapties šešėliai, dengiantys mano tikruosius NAUDINGESNIUS MALONUMUS: prasmingesnį, malonesnį bei pilnesnį DŽIAUGSMĄ, keičiantį artimųjų ir mano jausmus bei gerovę. Seniau dažnai nesuprasdavau, kodėl pajutęs džiaugsmo akimirką po to jausdavau tokią „tuštumą“ ir kodėl sėkmės bei džiaugsmo malonumas taip greitai palikdavo… Besikalbėdamas su senoliu, supratau: tai pasekmės todėl, kad

1) neieškodavau atpažinimo ir supratimo (suvokimo) savo gebėjimų bei galimybių panaudojimo;

2) neieškodavau kaip… ir nesidalindavau, bet slėpdavau savo troškimus, siekius bei svajones;

3) neieškodavau sėkmės galimybių, bet visada džiūgavau suradęs nesėkmės kaltininkus;

4) neieškodavau atsakymo į KODĖL TAIP?, o patikėdavau kitų „tiesa“ KODĖL TAIP YRA!“;

5) neieškodavau atsakymo, kodėl po „laikinų malonumų“ beveik visada reikia KENTĖTI;

6) neieškodavau ir neskirdavau tinkamo laiko bei dėmesio sau ir savo artimiesiems;

7) neieškodavau SAVĘS TARP „SĖKMINGIAU“ gyvenančių ir nesilygindavau su jais.

* * *

To senolio dėka atrastos GĖRYBĖS paskatino naujai „kelionei“. Pamažu pasikeitė ir daugelis mano „pakeleivių“. Bet apie tai skaitykite tęsinyje vėliau.

Algis PADVELSKIS