…Čia laikas teka tarsi dviem, viena kitai netrukdančiomis kryptimis: tolygiai alsuoja XXI amžiaus dabartimi, tuo pat metu bent šimtmečiu grįždamas praeitin, kurią čia pat, ant galingų savo šakų, sūpuoja didžiuliai medžiai. Atokioje sodyboje romantiškai skambančiame Vyšnialaukio kaime, esančioje vos 6 km nuo Marijampolės, užtūpusioje nemažą kalvelę, toks dvikryptis laiko tekėjimas – visiškai natūralus dalykas. Kitaip ir būti negali, mat jos šeimininkai, marijampoliečiai Stefanija ir Alius NAVICKAI, vos tapę šios didelės, tiesa, tuomet labai apleistos valdos savininkais, žinojo, jog praeities dvasios net nemėgins iš čia išguiti, atvirkščiai: savo rūpesčiu, nepaliaujamu darbu sieks, jog ji gražiai skleistųsi šiuolaikinio gyvenimo fone. Per beveik 12 metų (tiek laiko Navickai šeimininkauja sodyboje) čia daug kas pasikeitė, tačiau pagarba praeičiai, etnografiniam paveldui bei meilė gamtai ne tik nepasikeitė, bet net sustiprėjo. Šiandien erdvioji Navickų sodyba, kurios plotas – per 2 ha, – jaukus kampelis, kurio geroji aura priglaudžia kiekvieną, čia apsilankiusį. O kokie nuostabūs čia vakarai! Iš niekur kitur nepamatysi tokio saulėlydžio, koks atsiveria iš Vyšnialaukio sodybos ant kalno…
Savąją užmiesčio sodybą surado ne iš karto
Pabėgti nuo miesto, kasdienių darbų rutinos, turėti atokią erdvę tik sau ir savo šeimai – tokių minčių vedini Navickai, dar prieš įkeldami kojas į Vyšnialaukį, įsigijo sodybą Kazliškių kaime (Kazlų Rūdos sav.). Nors atstumas nuo Marijampolės buvo nemažas, šeima dėjo dideles pastangas, kad sodyba nušvistų jų darbo vaisiais: tvarkė kiekvieną kampelį, genėjo medžius, tujomis apsisodino sodybos ribas – bus gyva tvora. Entuziazmas ėmė blėsti, kai vieną dieną atvažiavę rado visas tujas išrautas ir pavogtas, o kai kitą kartą atvažiavę sužinojo, jog nužudytas netoliese gyvenęs mielas senukas, kaimynas, suprato, jog šios vietos jau negalės vadinti jaukiais namais. Žinoma, sprendimo sutuoktiniai priimti neskubėjo, tačiau kelionės į užmiesčio sodybą gerokai praretėjo.
Tačiau sprendimas juos pagavo pats! Tiesa, iš pradžių šeimos galvą. Alius, viešėdamas pas pusseserę Padovinyje, išgirdo, jog netoliese parduodama sodyba. Nieko niekam nesakęs, vyras numynė iki minėtos sodybos, daug nesvarstydamas, pirmojo impulso pagautas, sumokėjo rankpinigius, o tik po to žmonai pasakė, kad šeima turi naują sodybą, šįkart – Vyšnialaukyje, vos 6 km už Marijampolės.
Puoselėjant senąją sodybos dvasią
„Buvo ruduo, lapkričio pabaiga, kai pirmą kartą išvydau naująją mūsų sodybą, – pasakoja S. Navickienė. – Vyras tik tiek tepasakė, jog tai kažkas ypatingo“. Deja, Stefanijai, pirmąkart įkėlusiai koją į sodybą, „ypatinga“ buvo tai, jog buvo baugu: dideli medžiai lapkričio prietemoje vaitojo kaip pakirsti kariai, buvo nejauku, akis skaudžiai badė laiko ir jėgų, sveikatos stokos žymės: pastatų, netgi gyvenamojo, stogai persenę, viduje – viskas apleista, nuo laiko aptrūniję, sodas – didžiulis šabakštynas, o takai virtę tikrais šunkeliais… Bet buvo čia taip pat kažkas šviesaus šviesaus, kas teikė viltį, jog šioje sodyboje bus labai labai daug gyvybės (Kazliškių kaime turėtą sodybą Navickai netrukus ir pardavė).
Vos pasikeitus Vyšnialaukio sodybos šeimininkams, prasidėjo didieji darbai. Pirmiausiai – griovimas pastatuose: šalin lėkė supuvę rąstai, sutrūnijusios lentos, taip pat – didysis genėjimas lauke: diena po dienos nyko šabakštynai, o tvarkingai apgenėti medžiai ėmė skleistis tvirtu šimtamečiu grožiu, kurį ypač išryškino pirmaisiais sodybos įsigijimo metais iškastas gana didelis tvenkinys. Navickai sutarė be žodžių: sodybą tvarkys, kiek tik leis jėgos, tačiau jos senosios autentikos nepažeis. Šiam susitarimui Stefanija ir Alius ištikimi iki šiol. Raudonų senovinių plytų pastatai atsinaujino, šalia tvenkinio prieš ketverius metus Aliaus rankų darbo dėka atsirado jauki pirtelė, kurios savitu interjeru (kaip, beje, ir gyvenamojo namo) pasirūpino Stefanija.
Sodyba po daugiau nei dešimtmečio nuolatinio Navickų triūso liko ir tokia pati, ir pakito. Tokia pati – mat saugo ją tie patys šimtamečiai medžiai, mat senoji kaimo dvasia tebesklando po didžiules erdves, o natūrali kaimo pieva (Navickai užtikrina: angliškos vejos čia niekada nebus!) ir kruopščiai nušienauta išlaiko nepakartojamą garuojančios žemės ir rytmečio rasos kvapą. Viduje – ir gyvenamojo namo, ir erdvaus priepirčio – sodybos šeimininkės sukurta kaimo idilė, prabylanti pirmiausiai dailiais senaisiais namų apyvokos daiktais, antikvariniais mažmožiais ir, žinoma, labai didele meile, kieme pražystančia paprastomis kaimo gėlėmis (ko jau vertas vien pilnavidurių piliarožių, Stefanijos pasodintų prie pirties, švelnus žydėjimas!).
Gerąja aura dalijantis su kitais
Sodyba iki šiol kuriama, nors joje gyvenimas išties intensyvus. Jau ne tik Navickams ji priebėga nuo miesto rūpesčių, ramybės ir harmonijos oazė. S. Navickienė prisimena, kaip greitai šis dviejų hektarų plotas juos prisijaukino: darbų galo nesimatė, triūsdavo kiekvieną laisvesnę valandėlę, tačiau niekada nebuvo kilęs apmaudas ar apgailestavimas dėl tokio pirkinio. Atvirkščiai. Sodyba tapo ir poilsio vieta ne vien jos šeimininkams, bet ir jų artimiesiems, draugams, bičiuliams. O vėliau ši vieta, kaip geroji erdvė, lyg magnetas ėmė žmones traukti gražiems kultūriniams susibūrimams. Čia, po šimtamečiais klevais, vyko Navickų dukters Rugilės pirmosios poezijos knygos pristatymas, taip pat tapytojų pleneras ,,Paglostyk katę“, baikerių susitikimas (Alius Navickas savęs be motociklo neįsivaizduoja), čia ne kartą vakarojo teatralai, jaunieji politikai… Geroji sodybos aura apgaubdavusi kiekvieną tokį susibūrimą, tad natūraliai kilo mintis šia erdve dalintis su visais, kurie ieško autentiškos aplinkos pobūviams, konferencijoms, susitikimams, mokymams, plenerams, knygų pristatymams, bendraklasių susitikimams, fotosesijoms, mergvakariams, bernvakariams ir t.t. Verslo idėja? „Kada nors – taip“, – neslepia Stefanija, juolab kad ši vieta ir gražus šeimininkų rūpestis bet kokį susibūrimą gali paversti tikra švente su nepakartojama saulėlydžių simfonija…
Laima GRIGAITYTĖ
Navickų asmeninio albumo nuotraukos.