Žmogus-žvaigždė: iki jo – vis dar kaip pėsčiomis iki Mėnulio…

Liepos 26 d. minimos jau dešimtimis skaičiuojamos Rimanto Stankevičiaus gimimo metinės. Deja, tragiška lemtis atėmė puikų lakūną, vienintelį Lietuvos kosmonautą, nors ir nepakilusį į atvirą kosmosą.

…Laikas viską nuneša į užmaršties upę, tačiau prieš kai kuriuos dalykus jis tikrai bejėgis. Galbūt laikas ir kažkiek apmalšino žuvusio artimųjų sielos žaizdas, galbūt gyvenimo banga juos jau išmokė gyventi tik su jo atminimu, tačiau prieš to žmogaus asmenybės šviesą laikas išties bejėgis. Netgi atvirkščiai. Dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui nuo tragiškosios 1990 m. rugsėjo 9 d., jau iš tiesų galime įvertinti ne tai, ko netekome, o tai, ką turėjome. O turėjome nepaprastą aviacijos srities profesionalą, talentą, kurį R. Stankevičiaus darbštumas, valia iškėlė iki tokių aukštumų, kurių net pasiekti – ką jau kalbėti apie tai, jog pralenkti – kol kas dar nėra kam. Žmogus – žvaigždė: švystelėjo ir užgeso palikusi labai ryškų pėdsaką? Ne, ne užgeso. Kaip tik nušvietė kelią į dangų, mat dabar tas atstumas turi vardą – Rimantas Stankevičius. Dabar yra iki kur eiti ne tik Marijampolei, gimtajam lakūno – bandytojo – kosmonauto miestui, visai Lietuvai. Ir ne vien aviatoriams, kuriems dangaus šauksmas į kraują įaugęs, – visiems…

Jo gyvenimo knygoje parašyta…

Išėjusio amžinybėm žmogaus gyvenimas – jau iki galo parašyta knyga: nė eilutės nebus pridėta. Ją perskaityti, interpretuoti, mokytis iš jos – čia likusių reikalas. Taigi kai kalbame apie R. Stankevičiaus gyvenimo knygą, pirmiausiai remiamės jo biografijos faktais.  

„Rimantas Antanas Stankevičius, lakūnas bandytojas, vienintelis lietuvis-kosmonautas, gimė 1944 m. liepos 26 d. Marijampolėje, – teigiama oficialiojoje jo biografijoje. – 1962 m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą. Įstojo į Černigovo aukštąją aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 m. Nuo 1966 m. tarnavo lakūnu kariniuose daliniuose. 1969 m. paskirtas vyresniuoju SSRS karinės grupuotės Vokietijoje naikintuvų aviacijos pulko lakūnu. Nuo 1970 m. tarnavo vyresniuoju lakūnu, nuo 1972 m. – naikintuvų aviacijos pulko grandies vadu Turkmėnijos Mary mieste. 1971–1972 m. vyresnysis atskirojo aviacijos būrio lakūnas Egipto Arabų Respublikoje, dalyvavo karo veiksmuose prieš Izraelį. 1973 m. išleistas į atsargą, suteiktas SSRS KOP majoro laipsnis.

1975 m. baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimo instituto lakūnų – bandytojų mokyklą ir dirbo lakūnu-bandytoju tame pačiame centre. Atlikdavo bandomuosius aukščiausio sudėtingumo skrydžius. Dalyvavo bandant naikintuvą MiG-29 suktuko sąlygomis. Skraidė 57 tipų lėktuvais ir turėjo didesnį nei 4000 valandų skrydžio stažą. 1975 m. suteikta 4-os klasės, 1976 m. – 3-ios klasės, 1979 m. – 2-os klasės ir 1982 m. – 1-os klasės lakūno-bandytojo kvalifikacija.

1977 m. liepos 12 d. Skrydžių tyrimo instituto viršininko įsakymu Nr. 360 paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Buran“. 1979 m. sausio 19 d. Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams.

1979 m. vasario 1 d. Aviacijos pramonės ministro įsakymu Nr. 34 paskirtas į pagrindinę grupę pasirengimui pagal temą 11F35 („Buran“). Nuo 1979 m. balandžio mėn. iki 1980 m. gruodžio mėn. mokėsi pagal bendrą kosminės parengties programą Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre. 1980 m. liepos 30 d. rekomenduotas į kosmonautų-tyrėjų grupę, o 1980 m. rugsėjo 26 d. įtrauktas į kosmonautų-tyrėjų būrį, nenurodant konkretaus būrio numerio. 1981 m. rugpjūčio 10 d. instituto viršininko įsakymu įtrauktas į Skrydžių tyrimo instituto kosmonautų-bandytojų būrį. 1982 m. vasario 12 d. išlaikė visas bendros kosminės parengties įskaitas ir egzaminus, suteikta kosmonauto-bandytojo kvalifikacija.

Nuo 1982 m. rugsėjo iki 1983 m. gegužės mėn. grupėje, kurioje buvo ir Viktoras Viktorenka bei Vitalijus Sevastjanovas, rengėsi kosminiam skrydžiui kaip rezervinės įgulos narys. Tačiau, pakeitus skrydžių į orbitinę stotį „Saliut-7“ programą, atšauktas iš įgulos. Nuo 1984 m. rugsėjo mėn. rengėsi skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“ ir mokėsi valdyti jį rankiniu ir automatiniu būdu. Skraidė su lėktuvais-laboratorijomis Tu-154 ir MiG-25, kur buvo įrengtos „Burano“ valdymo sistemos.

Planuota, kad R. Stankevičius turėjo būti pirmojo „Buran“ skrydžio antruoju pilotu pagrindinės įgulos, kurios vadu paskirtas Igoris Volkas. Tačiau Mokslinis gamybinis susivienijimas „Energija“ manė, kad kosmose bus reikalingi borto inžinieriai, o ne antrieji pilotai, todėl planavo ir rengė jį „Buran“ vadu skrydžiui kartu su kosmonautu A. Balandinu, o nuo 1988 m. – su V. Zabolotskiu.

Atliko šešis riedėjimo bandymus ir 14 skrydžių specialiu erdvėlaivio „Buran“ egzemplioriumi OK-GLI (lėktuvas – analogas BTS-02) tiek įgulos vado, tiek antrojo piloto pareigose. 1987 m. vasario mėn. paskirtas Ryšių skrydžių instituto kosmonautų būrio vadu. 1988 m. rugpjūčio mėn. po kolegos Anatolijaus Levčenkos mirties tapo kosmonautų-bandytojų komplekso viršininko pavaduotoju.

1989 m. vasario mėn. kartus su Viktoru Afanasjevu ir Vitalijumi Sevastjanovu vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“. Tačiau, vėl pakeitus „Mir“ eksploatacijos planus, 1989 m. rugsėjo mėn. pasirengimas buvo laikinai nutrauktas, o vėliau ir nebebuvo atnaujintas. 1989 m. rugsėjo mėn. R. Stankevičiui suteiktas Nusipelnusio SSRS lakūno-bandytojo vardas.

1990 m. R. Stankevičius dalyvavo kasmetinėje aviacijos šventėje JAV Everett mieste, pilotavo ten lėktuvą Su-27. Grįžęs iš JAV netrukus vėl išvyko į Italiją. 1990 m. rugsėjo 9 d. Trevizo provincijos Salgareda aerodrome aviacijos šou metu vykdydamas eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27 ir darydamas vertikalią pilotažo figūrą, kilpą pradėjo aukščiausiame jos taške, kuris buvo kiek žemiau apskaičiuotojo. Nors beveik išlygino lėktuvą prie žemės, tačiau nesugebėjo sulaikyti jo žemėjimo. Lėktuvo masė tapo nepavaldi patyrusio piloto rankai – lėktuvas palietė žemę „pilvu“ ir sprogo. Katastrofa nusinešė puikaus piloto ir vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę. Katastrofos vietoje atsidūrė ir žuvo vienas iš aerodromo apsaugos darbuotojų Moretto C. Silvio.

Jis buvo įvaldęs per 60 lėktuvų ir sraigtasparnių, bet ypač šiltai, kaip apie gyvą sutvėrimą kalbėdavo apie Su-27. Deja, kaip tik šį lėktuvą pilotuodamas ir žuvo.

Palaidotas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse, netoli S. Dariaus ir S. Girėno, o Žukovskio miesto kapinėse pastatytas memorialinis paminklas. Tame pačiame mieste lakūno vardu pavadinta nedidelė gatvė (проезд Станкявичюса). 2002 m. Marijampolėje jo vardu pavadinta vidurinė mokykla (buvusi 2 –oji, toji pati, kurioje R. Stankevičius mokėsi).“

Apie garsų sūnų – iš jo tėvo lūpų

„Mūsų savaitės“ žurnalistė prieš 20 metų kalbino lakūno dar buvusį gyvą tėvą Antaną Stankevičių, tuomet jau vieną gyvenusį Marijampolėje, jaukioje sodyboje Daukanto gatvėje, gimtuosiuose garsaus lakūno namuose.  Paprastai tėvų prisiminimai apie jų vaiką, tapusį žymiu, būna kitokie, nei visų, žinančių tik jo nuopelnus ir veiklos bei gyvenimo faktus. Štai ir šiuo atveju tėvo pasakojime dominavo vaikas, o ne garsus lakūnas. „Rimas nuo pat mažens domėjosi lėktuvais, – pasakojęs A. Stankevičius. – Išgirsta, būdavo, kur skrendant, pamato – neatsitrauks. Mes norėjome, kad jis būtų statybos inžinierius. Lyg ir paklausė mūsų, stojo Kaune, bet „pabėgo“… Paskui J. Žilionis jį prikalbino stoti į aviaciją. Nuo to laiko Rimas ir nesiskyrė su lėktuvais. Rimas dėl savo idėjos, pašaukimo gyveno netoli Maskvos, Žukovskio miestelyje. Retai grįždavo į namus – tik atostogų. Ir tai: pabūna, būdavo, kokią savaitę – vėl reikia lėkti: taip į darbą buvo įsitraukęs…“

A. Stankevičiaus atmintis buvo išsaugojusi ir paskutiniuosius sūnaus gyvenimo faktus. Rodos, nereikšmingas skrydis į Italiją ir – kraupi žinia… „Savaitę išbuvome Maskvoje, laukėme, kol jo kūną atveš iš Italijos“, – dalijęsis prisiminimais A. Stankevičius.

1990 m. rugsėjo mėnesį R. Stankevičius grįžo į tėvynę amžinai… Palaidotas Kaune, šalia Dariaus ir Girėno.

Pasak A. Stankevičiaus, Rimo gyvenime daug kas klostėsi lemtingai – kitaip negalima paaiškinti įvairių atsitiktinumų, sutapimų. Maždaug prieš metus iki žūties R. Stankevičius turėjo išbandyti karišką naikintuvą. Kažkas, matyt, geidė lakūno žūties (o gal tai buvo lemtingas atsitiktinumas), kad atliekant sukučio programą dėl didelių gedimų R. Stankevičius turėjo katapultuoti. Kitaip – būtų žuvęs. Daug Rimui teko nervintis, kol išaiškėjo, kad dėl lėktuvo nukritimo jis buvo visai nekaltas. Pasirodė, jog lėktuve buvo atbulai sudėtos raketos. R. Stankevičiui iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Lakūno tėvas, apmąstydamas sūnaus žūtį, bandė bent sau paaiškinti, kas buvo kaltas. Juk Rimas – puikus lakūnas, daug karinių lėktuvų, naikintuvų išbandęs, du kartus buvo kosmonautų dubleriu, svajojo pakilti į orbitą. A. Stankevičius, nuošaly palikęs, rodos, įtikinamas sūnaus žūties priežastis, manė, jog jo žūtį gaubia paslaptis. Juk Rimas svajojo grįžti į Lietuvą visam laikui. Galbūt kažkam buvo neramu, kad į Lietuvą grįš ne tik itin geras specialistas, bet ir daug karinių paslapčių žinantis žmogus…

„Rimas, kurio nėra didvyrių sąraše“

„Atsiminimai apie aviatorius ir bandytojus, žuvusius skrydžių metu, formuoja visos tautos atmintį, kuri lieka tiesiog genų lygmenyje. Aukščiau už šią atmintį yra tik legendos ir sakmės, saugomos šimtmečiais ir tūkstantmečiais ir gyvos tol, kol gyva tauta“, – rašė prieš penkerius metus straipsnyje „Rimas, kurio nėra didvyrių sąraše“ Leonidas Popovas, TSRS nusipelnęs šturmanas – bandytojas, Rusijos didvyris.

L. Popovo atsiminimuose – pirmas ir vienintelis kosminio laivo „Buran“ skydis į kosmosą ir, žinoma, Rimas. „Šiam įvykiui, turėjusiam didžiulį visuomeninį ir tarptautinį rezonansą, ruoštis padėjo apie 15 milijonų žmonių, – teigė L. Popovas. – Be abejo, daugkartinės kosminės transporto sistemos sukūrimas buvo pats didžiausias mokslinis nacionalinis projektas. Be lakūnų – bandytojų Bandymų instituto uždavinys pakelti į orbitą „Buraną“ nebuvo įmanomas. Į „Burano gvardiją“, kaip buvo vadinamas lakūnų – bandytojų – kosmonautų būrys, buvo atrenkami patys geriausi lakūnai – bandytojai. (…) Lakūnų–bandytojų „žvaigždžių“ plejadoje viena iš svarbiausių figūrų buvo ir Rimantas Stankevičius, kurį už akių vadino „tėte Rimu“ iš pagarbos jo patirčiai arabų – Izraelio konflikto metu, už inteligenciją bei savitvardą, gyvenimiškąją išmintį, brandintą ir kovos draugų netektimis, už bandytojo meistriškumą ir keliamus sau didesnius reikalavimus nei kitiems. Kiekvienas, su juo bendraudamas, jautėsi tvirtai, jautė iš Rimo sklindantį gerumą, ramybę ir pasitikėjimą, žodžiu, tai, ko dabar mums reikia labiausiai. Name, kuriame su Rimu pragyvenome 17 metų, kur sodinome beržus, daug kas tiesiog buvo nesvarbu: kas kokius vardus ir titulus turėjo, ką buvo pasiekęs. Rimas, apvalaus veido, inteligentiškas, vidutinio ūgio žmogus, su vos pastebimu raudoniu skruostuose, minkšta kalba su lengvu lietuvišku akcentu išliko pirmiausiai kaip geras, patikimas žmogus (…), nors jo, kaip profesionalo, nuopelnai milžiniški.(…)“

Rimui nebuvo suteiktas didvyrio vardas net po mirties, nors jis jo vertas kaip niekas kitas. Visų jį pažinojusių akyse jis didvyris. Pirmiausiai – dėl savo aistros: gyvenimui, darbui. „Reikia gyventi su didele aistra, kaip gyveno ir skraidė Rimas“, – reziumuoja L. Popovas.

Ką mums Rimantas Stankevičius ir jo atminimas reiškia šiandien?

Ir Marijampolėje, kurioje aviacijos tradicijos yra gilios ir nuolat puoselėjamos, Rimanto Stankevičiaus atminimas bei jo darbai niekada nepasidengs užmaršties dulkėmis. Apie tai kalba ir „Mūsų savaitės“ pašnekovai, kuriems buvo užduotas tas pats klausimas: „Ką mums Rimantas Stankevičius ir jo atminimas reiškia šiandien?“  

Vidmantas Brazys, Marijampolės savivaldybės meras:

– Rimantas Stankevičius – tai didis Marijampolės ir Lietuvos žmogus, tikras savo srities profesionalas, drąsus aviatorius, kurio vardas garsina ne tik mūsų miestą, bet ir visą Lietuvą. Jo atminimą saugo ne vien jį pažinoję marijampoliečiai, visiems jis išlikęs kaip žmogus – legenda, o tą atminimą labiausiai puoselėja jo vardu pavadinta mokykla. Mums garbė, kad būtent iš mūsų miesto kilęs žmogus, kurio asmenybės, veiklos svoriui sunku netgi analogą rasti.

Alvydas Danilaitis, Marijampolės aeroklubo viršininkas:

– Tai didvyris. Vienareikšmiškai. Net mums, aviatoriams, sunkiai suvokiami jo pasiekimai, mokslai, geležinė sveikata ir valia. Kita vertus, tai ir didžiulis pasididžiavimas, kad iš mūsų miesto, kuriame aviacijos tradicijos puoselėjamos iš kartos į kartą, kilęs tokio lygio ir profesionalumo aviatorius. Šių metų rugpjūčio 9-10 dienomis Sasnavos aerodrome organizuosime parašiutų tikslaus nusileidimo varžybas, skirtas gimimo 70 -mečiui lakūno -bandytojo- kosmonauto Rimanto Stankevičiaus taurei, kurią įsteigė kosmonauto sūnus ir pusbrolis, laimėti. Taip mes pagerbsime jo atminimą.

Albinas Marčiukaitis, sraigtasparnių pilotas, parašiutininkas, R. Stankevičiaus vaikystės bičiulis, iniciavęs R. Stankevičiaus vardo suteikimą Marijampolės 2 -ajai vidurinei mokyklai:

– Rimantą Stankevičių drąsiai lyginčiau su S. Dariumi ir S. Girėnu. Tai buvo vienas talentingiausių visų laikų pilotų, pirmas ir kol kas vienintelis toks Lietuvoje. Buvo vienas iš pačių geriausių Sovietų Sąjungoje, gal dėl to šiais laikais mažiau „matomas“: kad komunistas, kad tarybinis, kad savo aukštumų siekė prie Maskvos, pamirštant, jog tik tokiomis sąlygomis jis galėjo išvystyti savo talentą. Rimo pasiektos aukštumos, jo profesionalumas, prieš kurį lenkiame ir lenksime galvas, yra tarsi toli aukštai esantis orientyras, verčiantis mus nenustoti siekti savo tikslų. Rimas – taip pat tikras pavyzdys, kaip reikia mylėti darbą, jam atsiduoti. Tokie žmonės, kaip Rimas, atminty išlieka visada, mat jų kova – profesionalumas, valia, ištvermė. Kita vertus, Rimas imponuoja ne vien kaip savo srities profesionalas, bet ir kaip žmogus: jis buvo labai paprastas, nuoširdus, teisingas, ir toks visada išliko nepaisant jo pasiektų aukštumų. Mes kartu su juo šokinėjome parašiutu jaunystėje, man jis buvo pavyzdys stojant į aviacijos mokyklą. Atsimenu, tada galvojau: „Jei Rimas įstojo, įstosiu ir aš“. Ir tikrai! Jo teisingumas, garbingumas ypač atsiskleidė iš vieno jaunystės epizodo, kai jis nieko nepaisydamas sudrausmino vieną įžūlų chuliganą. Jis taip pat buvo ir nepataisomas idealistas…

Asta Ivoškaitė, Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė:

–  Mūsų mokyklai suteikta garbė vadintis Rimanto Stankevičiaus vardu. Bet tai – ne tik garbė, tai ir atsakomybė, įsipareigojimas ne vien puoselėti garsiojo lakūno – kosmonauto atminimą, bet ir savo darbais, tikslais kilti link jo didžių darbų. Mokykla palaiko ryšius su R. Stankevičiaus artimaisiais, Marijampolės aeroklubu, jaunaisiais aviamodeliuotojais, vadovaujamais Mindaugo Karčiausko. Mokyklos muziejuje yra kampelis, skirtas būtent šio lakūno – bandytojo – kosmonauto atminimui. Aviacija, kosmonautika mūsų mokykloje mokiniai domisi nuo pat pirmųjų klasių, ir galiu drąsiai teigti, jog šioje srityje žinių jie turi daugiau nei kitų mokyklų mokiniai. Vienas iš mūsų tradicinių renginių – Kosmonautikos dienos (balandžio 12 d.) iškilmingas minėjimas. Tačiau bet kokiame didesniame renginyje (ypač per Rugsėjo 1 – ąją) visada būna akcentų, susijusių su aviacija. Manau, aviacinė dvasia, sklandanti mokykloje, turėjo kažkiek įtakos ir  Ramūno Birštono, buvusio mūsų dešimtoko, pasirinkimui: vaikinas nuo kito rugsėjo studijuos Anglijoje kaip būsimas aviainžinierius. 

Laima GRIGAITYTĖ