Nužengę iš pasakos, kad gydytų kūną ir sielą

Ko gero, pati gražiausia, pati paslaptingiausia ir, deja, pati tragiškiausia lietuvių pasaka „Eglė žalčių karalienė“ yra išlikusi ir pati gyviausia mūsų tautoje. Mes mename nežemišką žemės dukters ir žalčio meilę, tragišką jos lemtį ne tik iš iki smulkmenų žinomo papasakoto, perskaityto teksto – Eglės ir Žilvino istorijos, nutaškytos pieno bei kraujo putomis: tarp mūsų tebegyvena neatšaukiama jų lemtis, prasidėjusi iškart po to, kai jie pavirto medžiais. Eglė, ąžuolas, beržas, uosis ir drebulė… Visada šalia mūsų kaip sielos atgaiva, o jei sveikata sušlubuos – ir gyduoliais pabus.

Eglė: sveikatos šaltinis iš amžinai žalios skaros

Kaip pasakojama pasakoje, Eglė, pavertusi savo vaikus medžiais, ir pati stojo medžiu – žiemą vasarą žaliuojančiu. Gal todėl lietuviams nuo seno eglė – medis, atspindintis visą ratą, kuriame mirtį keičia gyvybė, o gyvybę – mirtis (ne veltui nuo seno kelias į šermenis būdavo nubarstytas eglišakiais, kita verus – Kalėdų, Kristaus gimimo, dienos ir šviesos sugrįžimo, simbolis – taip pat eglė).

Nereikia pamiršti, kad eglė turi daug gydomųjų savybių.

Vitamininis gėrimas

30 g eglės spyglių nuplauti šaltu vandeniu, sudėti į termosą ir užpilti 200 g verdančio vandens. Palaikyti 20 min., nukošti. Saldinti medumi ar cukrumi. Gerti dieną per 2–3 kartus. Šį gėrimą patariama vartoti kenčiantiems nuo reumatizmo ir TBC .

Gėrimas su spanguolėmis

25 g eglės spyglių, 250 g karšto vandens, 20 min. palaikyti termose, nukošti. Skaninti spanguolių arba svarainių sultimis.

Tepalas

Jis tinka pūlingoms žaizdoms, sumušimams gydyti, išnirus sąnariui. Tepalas ruošiamas, imant lygiomis dalimis eglės spyglių, vaško, medaus, aliejaus. Viską pakaitinti ir palikti valandai šiltai.

Vanta

Eglės šakų vanta mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą.

Nuoviras

Eglės pumpurų nuoviras gydo sergant kvėpavimo takų, lėtiniu plaučių, tulžies pūslės uždegimu, reumatizmu, podagra. Tyrimais įrodyta, kad sibirinės eglės šakelė net perpus sumažina mikrobų kiekį ligonio kambaryje.

Ąžuolas: stiprybė, žmogų apdalijanti energija

Vyriausias žalčio sūnus Ąžuolas… Lietuvoje ąžuolas buvo garbinamas kaip griaustinio dievo – Perkūno medis, nuo seno tikėta jo gydomąja galia, tai ir jėgos simbolis, dievų medis, kosminės energijos laidininkas, turintis ryšį su aukštesniuoju pasauliu, galintis paveikti ir keisti žmogaus likimą. Ąžuolas duoda žmogui daugiausia jėgų.

Ąžuolo žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Toks nuoviras plačiai vartojamas išoriškai, kaip žaizdas gydanti priemonė – esant praguloms, pūliniams, skalaujama galvos oda norint stiprinti plaukus, plinkant ar nuo pleiskanų. Užpilas vartojamas esant burnos ertmės, gerklės uždegimui – skalaujama nuoviru. Stabdo žarnyno ir skrandžio kraujavimus, taip pat vartojama nudegimų, kitų odos pažeidimų gydymui.

 Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūliuojančių žaizdų gydymui. Gydo žievėje esančios rauginės medžiagos. Žievės nuoviras naudojamas kompresams, vonioms. Jos pasižymi dezodoruojančiomis savybėmis, tinka nemaloniam burnos kvapui pašalinti.

Ąžuolo žievė ruošiama anksti pavasarį (kovo–balandžio mėn) iki pasirodant lapams, vykstant sulčių tekėjimui. Žaliava renkama nuo jaunų medžių, kurių skersmuo 5-10 cm ir stambesnių medžio šakų. Daromi žiediniai įpjovimai kas 25-30 cm, po to 1-2 išilginiai pjūviai ir žievė lengvai atskiriama nuo medienos. Džiovinama džiovykloje 50-70 C temperatūroje. Vaistinė žaliava – išdžiūvę žievės gabalai, susisukę vamzdeliu arba griovelio formos, iki 30 cm ilgio, nestoresni kaip 6 mm. Išorinis žievės paviršius yra lygus, šviesiai rusvas, matinis arba blizgantis, lengvai lūžtantis. Kvapas atsiranda tik mirkant vandenyje, skonis – laiškus, savotiškas.

Pirčiuoliai negaili pagiriamųjų žodžių ąžuolo vantoms. Tokia vanta mažina kraujospūdį, nuima stresą, pakelia nuotaiką, gerai sušildo riebalinius audinius, valo žmogaus energetinius kanalus. Tačiau jis turi būti naudojamas tik sveikų žmonių, sergantiems depresija reikėtų vengti kontakto su ąžuolu. Savo stipria energija ąžuolas gali pastūmėti silpną žmogų į dar gilesnę depresiją. Ąžuolo lapai išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, mažinančias kraujo spaudimą. Tokią vantą galima naudoti kaip vėsų kompresą periantis, jei kraujospūdis yra per aukštas. Ąžuolo vanta gerai veikia riebią odą, daro ją elastingą, ramina nervų sistemą, mažina kojų prakaitavimą.

Drebulė: ne tik drebanti, bet ir skausmą malšinanti

Vienintelė žalčio dukra, neatlaikiusi išbandymų, pabijojusi rykščių, išdavusi tėvo vardą ir užtrenkusi motinai bei broliams duris į buvusį gyvenimą…

Drebulė, medis, taip pat turi daugybę vaistinių savybių. Vaistinei žaliavai gali būti naudojami žievė, lapai ar pumpurai. Drebulių pumpurai renkami anksti pavasarį – kovo-balandžio mėn, kol pradės sprogti. Nukertamos šakos, o nuo jų nuskabomi lapiniai pumpurai. Žiediniai pumpurai žaliavai netinka. Lapiniai pumpurai yra mažesni už žiedinius, pailgi, minkštesni, stipriau laikosi prie šakelių. Ant šakučių dažnai būna keletas žiedinių, o tarp jų, viršūnėje vienas lapinis pumpuras, kurį perlaužus, matyti gelsvi lapeliai su gelsva, kvapia, dervinga medžiaga tarp jų. Džiovinama šaltose palėpėse 1-2 mėn ar specialiose džiovyklose ne aukštesnėje 35 °C temperatūroje, dažnai vartant. Gerai išdžiovinti pumpurai spaudžiant tarp pirštų traška, bet nesubyra. Spaudžiami subyra tik atsitiktinai pakliuvę žiediniai ir perdžiovinti lapiniai pumpurai. Išdžiūvę pumpurai yra gelsvai rudi, su lipnia, kvapia mase viduje. Geriausiai ruošti drebulių žievę balandžio gegužės mėnesiais. Mat tuo metu aktyviausi būna medžio syvai. Pjauti reikia lygią, jaunas šakeles dengiančią žievę. Gerai prapučiamoje, saulės apšviestoje vietoje, ant drobinio audeklo išdėliodavo atskirai po vieną gabalėlį, kad džiūdamas nesupelytų.

Preparatai iš drebulės veikia skausmą malšinančiai, priešuždegimiškai, prakaitavimą skatinančiai ir karščiavimą mažinančiai. Liaudies medicina drebulių pumpurais gydo peršalimą, viduriavimą, išoriškai – podagrą, reumatą, nudegimus, žaizdas, hemorojų.

***Sergantiems cukriniu diabetu medikai rekomenduoja gerti drebulės žievės nuovirą. Valgomąjį šaukštą drebulės žievės reikia užplikyti 2 stiklinėmis vandens. Virti 30 minučių. Gerti prieš valgį po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną.

***Puiki priemonė, padedanti iš organizmo pašalinti šlakus bei išguiti iš žarnyno parazitus, yra karti drebulės žievės arbata. Šis gėrimas apmalšina ir radikulito skausmą.

***1 arb. šaukštelis drebulių pumpurų užpilamas stikline verdančio vandens ir 45-60 min palaikoma uždengus, nukošiama. Geriama po 1-2 valg. šaukštus 5-6 kartus per dieną esant peršalimui.

Beržas: liaunumas bei grakštumas, suteikiantis grožio, apsaugantis nuo blogio

Beržas – dar vienas žalčio sūnus, po užkeikimo stojęs grakščiu baltmarškiniu medeliu. Beržas – labai naudingas medis. Ir ne tik žmogui. Ant beržo gyvena vaistams naudojamos kerpės, grybai, pintys, jo šaknimis maitinasi raudonikiai, paberžiai, ūmėdės. Tupėdama berže mėgsta skaičiuoti metus gegutė, liaudyje sakoma, jog beržo rykštelė išvarys blogį. Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Jis siejamas su požemio karalyste.

Įvairios beržo dalys naudojamos ir medicinoje. Lapai gerai valo iš inkstų smėlį, o iš kepenų – akmenis. Jauni ūgliai ir lapeliai laisvina vidurius. Taip pat beržų lapų ir pumpurų preparatai vartojami kaip dezinfekuojanti, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinanti  priemonė.

Beržų pumpurų arbata tinka sergant kvėpavimo takų ligomis kaip antiseptinė, prakaitavimą skatinanti ir atsikosėjimą lengvinanti priemonė. Beržų pumpurų nuoviru galima perplauti galvą. Jame esantis degutas veikia dezinfekuojančiai, naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis. Stipresnės koncentracijos nuoviras plaukams suteikia gelvą atspalvį.

Beržo pumpurai renkami vasario – kovo mėnesiais, surišant šluotas iš miškų grioviuose augančių berželių šakelių. Šluotos padžiaunamos tamsioje palėpėje ir džiovinamos. Kai jau gerai išdžius, nukuliami pumpurai. Laikomi sandariame inde.

***Arbatą iš beržo pumpurų žiupsnelio, užplikyto termose dviem stiklinėmis verdančio vandens, galima gerti ir nuo stipraus kosulio.

***Tačiau didžiausią naudą gausime beržų pumpurus ruošdami su alkoholiu. Jei dar pasirinksime saują topolio pumpurų, keletą pienių šaknelių, kokias tris geltonosios žiognagės šakneles ir visą šitą mišinį užpilsime puslitriu degtinės, palaikysime tamsioje vietoje dvi savaites, turėsime vaistą nuo skrandžio ir kasos veiklos sutrikimų. Tiesiog reikia gerti po arbatinį šaukštelį antpilo su puse stiklinės vandens tris kartus per dieną prieš valgį.

***Vandeniu praskiestą antpilą galima naudoti ir išoriškai: trinti skaudamus sąnarius, dėti kompresėlius ant sumušimų, patinimų.

***Beržų pumpurų saują ir porą šakelių kadugio užpylus 5 litrais verdančio vandens, pavirinti ant mažos ugnies 10 min., supilti į vonelę kojoms ir pamirkyti kojas vakarais. Galima įpilti porą šaukštų ricinos aliejaus. Suminkštins nuospaudas, palengvins kraujagyslių sutrikimų, grybelinių pažeidimų gydymą. Atgaivins, kaip ranka nuims nuovargį.

Beržas kiekvieną pavasarį mums dovanoja sulą (sulos tekinimo mėnuo – balandis). Šviežios beržo sultys yra stiprus organizmą valantis, šlapimo išsiskyrimą skatinantis gatavas vaistas. Labai svarbu yra tai, kad beržo sultyse esančios medžiagos yra labai panašios į žmogaus ląstelių koloidinius tirpalus, todėl tausoja organizmą, neišplauna kalio, natrio, kalcio.

Uosis: teisingumas, vejantis šalin nuovargį

Ir Uosis, paskutinysis ir penkių pasakos herojų, virtusių medžiais. Uosis lietuvių mitologijoje – teisingumo medis. Be to, jis gydo reumatą, tulžį, akmenligę, simbolizuoja klestėjimą, gerovę, apsaugą, dievišką žmonijos kilmę. Jis padeda suprasti mūsų paskirtį, kartais jo energija pažadina aiškiaregystės sugebėjimus, leidžia sužinoti ateitį, tačiau padeda tik tiems, kurie nuoširdūs savo žinių troškime.

Liaudies medicinoje labiausiai vartojama uosio žievė, kuri yra žinoma dėl savo antioksidacinių savybių, taip pat jos sudėtyje yra mineralinių medžiagų, tokių kaip kalcis ir magnis. Uosio žievė renkama panašiai kaip ir kitų medžių.

***Prie šviežios žaizdos sultinga puse rekomenduojama pridėti uosio žievę. Žievę reikia keisti 2-3 kartus per dieną.

***Po lygiai sumaišyti uosio lapus, žievę ir jaunus ūglius ir 1 valgomąjį šaukštą šio mišinio užplikyti stikline verdančio vandens, kaitinti ant silpnos ugnies 20 min. Vartoti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

***100 gr. šviežios uosio žievės užpilti 0,5 litro degtinės. 10 dienų palaikyti tamsioje šiltoje vietoje, periodiškai suplakant, perkošti ir vartoti po 1 arbat. šaukštelį 3 kartus dieną, prieš valgį norint padėti pavargusioms kojoms ir skaudant jų raumenims.

***Pirčiuoliai tikina, kad uosio vanta išlaisvina iš neigiamos energijos, ramina nervų sistemą.

Parengė Laima GRIGAITYTĖ