Šeštadienis. Pagaliau galiu vėl trumpam išsprūsti į mišką. Žvilgteliu į lauko termometrą – nieko sau! 6 ryto, kovo 8-oji, o už lango + 4. Vadinasi, judėsiu. Dar žvilgteliu į orų prognozes, vėjas lyg ir palankus. Guminiai, maskuotė, fotoaparatas, stovas. Kava ir sumuštinis palauks, spėsiu sugrįžęs, kuprinę irgi palieku, bus lengviau judėt. Pradeda brėkšti, važiuoju.
Miškas neįprastai tylus, visi laukia tikro ryto. Vietomis per debesų tarpus prasimuša žvaigždėtas dangus, pamažu ryškėja medžių kontūrai. Prie kirtavietės šviesa jau pusė bėdos, pro eglišakes pamatau judesį, traukiu fotoaparatą… Du siluetai. Fotoaparato ieškiklis patvirtina – briedžiai. Sustoja, bando mane įžiūrėti, aprimę toliau užkandžiauja. Kažkas sušmėžuoja kiek žemiau – pešiodamas pavienius žolės stiebelius prieš briedę praslenka stirninas pūkuotais ragais ir dingsta už šakų krūvos. Pasidairęs prie kito briedžio pastebiu dar dvi besiganančias stirnaites, bet jas beveik užstoja medžiai. O briedžiai, pasirodo, jau pažįstami. Tai briedė su beveik metų briedžiuku, jau ryškėja jo ragiukų rožės. Skiriamieji šios poros požymiai – briedės daug tamsesnis nei įprasta, vos ne į juodą pereinančios spalvos kailis. Jauniklio galva šviesesnė, ryškūs šėrimosi požymiai. Ūgiu vis dar nusileidžia motinai, bet vidurvasarį greičiausiai jau nesiskirs. Mačiau šiuos gražuolius gal prieš savaitę, jau po saulėlydžio sutikau ant kelio einančius vakarieniauti. Tada pavyko gana arti prislinkti, dėl tamsos nuotraukos tinka tik atminimui, bet tai ne taip jau ir svarbu.
Prisimenu, kaip prieš keletą dienų sėdėjau toje pat vietoje ir iš tolo stebėjau briedžius. Jie ganėsi kitame kirtavietės gale, bet tikėjausi, kad prieis arčiau. Nepriėjo, tačiau sulaukiau kitų draugų – į šakų krūvą šalimais nutūpė būrelis nykštukų. Vienas lesinėdamas pristraksėjo taip arti, kad galėjau pasiekti ranka. Įdomu vienu metu stebėti didžiausią Lietuvos žinduolį ir mažiausią paukštelį. Palenkus galvą, nykštukas briedį uždengdavo…
Pradeda švisti, bet kylant saulei briedžiai pamažu traukiasi į už kirtavietės esantį jaunuolyną. Stirnos nueina dar anksčiau. Lieku vienas, bet tik trumpam. Klykaudamos aplink kirtavietėje paliktus medžius pradeda vaikytis juodosios meletos, Žuvinto link nuskrenda vienas, po to ir antras žąsų būrelis, keletas gulbių. Aukštai aukštai čirškia vieversys, nors iki laukų keletas kilometrų… Nusprendžiu, kad toliau sėdėti nėra prasmės. Paeinu iki kitos kirtavietės – tuščia.
Grįžtu prie automobilio, važiuoju link pagrindinio kelio. Ten jau renkasi medžiotojai… Kažkam saulėtas rytas gali baigtis visai ne kaip… Persimetu keletu žodžių, parodau ką tik fotografuotus briedžius. Medžiotojai keikteli kvailus įstatymus. Tikrai ne visi dega kraujo troškimu, gal vis dėlto šernai turi šansų. Pasiklausiu, kur bus varymas, mintyse primetu patogesnę vietą. Kol medžiotojai užsiima organizaciniais reikalais, važiuoju gilyn į mišką. Pasirinkta linija kuo skubiau lendu toliau nuo kelio, pamažu apima panika – matomumas vos keliolika metrų. Visa linija prižėlusi krūmų, aviečių, styro aukšti pernykštės žolės stiebai. Visur balos… Brendu ieškodamas sausesnio kupsto, pabaidau tris stirnaites. Randu gana patogų kelmą, aplink per keletą metrų išsilaužau žolių stagarus, bandau tapti kupstu.
Kiek laiko ramiai pabuvęs, išgirstu priešais esančiame kvartale trakštelint vieną kitą šakelę, atsiranda viltis, kad sėdžiu ne veltui. Virš galvos praskrenda pora gervių, nutupia ant kvartalinės, gal už šimto metrų. Pradeda koncertą. Iš pradžių tylūs lojantys garsai skamba vis garsiau, baigiasi standartiniais pasiklykavimais. Gervės lesiodamos sukinėjasi, tvarkosi plunksnas. Gal prieis arčiau?
Tolumoje išgirstu varovų balsus. Sutraška šakos, kažkas artėja tiesiai į mane, o ten toks sausmedžių sąžalynas, kad matomumas vos keli metrai. Tyla. Vėl varovų balsai, jau arčiau, kažkas keikiasi prisėmęs batus. Taip jiems ir reikia, tyliai pagalvoju. Traškesys pasuka kiek į šoną… Gaila, teks fotografuoti beveik prieš saulę. Pagaliau sutraška visai šalia ir į liniją kyšteli riestas šnipas. Šernas. Sustingsta, aš irgi. Varovai artėja. Pirmasis šernas paknaisioja dumblą mano pėdose, išlenda antras. Kai pasirodo trečiasis, pirmojo uodega dingsta jaunuolyne. Bandau fotografuoti, fokusas „ožiuojasi“, atkakliai kabinasi prie šernus dengiančių krūmokšnių. Ne kažką… Dar varovų triukšmo, ir pakilusios nuskrenda gervės. Užsižiūrėjęs į jas, vos nepražiopsojau kvartalinę liniją kertančių stirnų. Kitaip nei šernai, jos nieko nelaukia. Tiesą sakant, pirmas dvi pražiopsojau, autofokusas pavedė. Spėjamoje vietoje sufokusavau į medelį ir laukiau trečiosios. Sulaukiau – kvartalinę kirto vienu šuoliu, bet į porą kadrų pakliuvo. Šalimais sušlepsėjo varovai, viena stirnaitė apsisukusi žaibu kirto liniją ir per varovus nuskuodė į saugią pusę… Pamažu ant linijos susirinko varovai, kai jie partraukė toliau, pakilau namo ir aš. Išgirdau šūvį, tikiuosi, šernui riestasnukiui pasisekė…, o gal ir ne. Nebuvo noro važiuoti pasižiūrėt.
Grįžtant namo miškas jau gaudė nuo transporto triukšmo, pakelės pilnos medžiotojų automobilių, kurui skirtas kirtimo atliekas į traktorių priekabas krovėsi malkautojai. Tyla ir ramybė baigėsi bent jau iki sutemų. Taip aš baigiau kovo aštuntosios šeštadienio rytą.
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
Mamos sūnelis ir pusantros stirnaitės.
Prieš porą savaičių užfiksuotas susitikimas su šia šeimynėle.
Pirmasis šerniokas.
Štai ir antras striukauodegis.
Varovų klausosi gervė.
Liniją šuoliu kerta stirnaitė.
Keliauju namo...
Viskas labai grazu ir straipsnis ir nuotraukos.Aciu.
Vaidai ačiū už nuostabų rašinį,skaitydama matau mišką ir jo gyventojus.Tu tikras gamtos vaikas.