Briedinėjimai

2014 vasaris. Rytas. Nors jei tiksliau, už lango dar naktis. Apsimiegojusiom akim žvilgteliu į lauko termometro skalę – ten vos pora laipsnių žemiau nulio. „Mėnulio nematyt, vadinasi, debesuota, grįžk į lovą“, – tokią gilią mintį išmąsto kažkur giliam smegenų kampelyje įsikūręs tinginys. „Nė velnio, skubėk rengtis ir marš į mišką, juk jau vakar viskas suplanuota“, – nenusileidžia pareigos jausmas. Pareiga nugalėjo, snaudulys išsilakstė. Kava, sumuštinis, kuprinė, guminiai… O planuose – apžiūrėti, ar elniai maitinasi laukuose į šiaurę nuo Buktos girios. Jei ką rasiu – bandysiu ir pafotografuot, bet šiaip tai reikalas žvalgybinis, darbo diena – ne savaitgalis, turiu vos kelias valandas…

Po kelių minučių jau burzgiu per mišką, pradeda švisti, o aš dar tik miško pradžioje. Tyliai keiksnoju tingulį, jei ne jis, nereikėtų taip skubėti, atsikėliau tai laiku… Kelias – šiaip sau, mašiniukas – ne traktorius ir ne tankas, tad rituosi dviračio greičiu ir per atidarytus langus dairausi, kas miške vyksta. Po ratais traška sausledis, pamažu artėja kelionės tikslas, kur palikęs automobilį dar pustrečio kilometro kulniuosiu iki pamiškės pėsčiomis. Netikėtai už medžių juostos atželiančioje kirtavietėje pamatau tamsias dėmes, kurių ten visai neturėtų būti. Įsižiūriu geriau – briedžiai. Dviese. Tą pačią sekundę elnių žvalgybos idėja išgaruoja kaip nebuvusi, artimiausioje įmanomoje vietoje palieku automobilį, persiaunu guminiais ir sliūkinu link kirtavietės. Ir čia pirmas akibrokštas – nuo keliuko vos nukėlus koją, po batu išdavikiškai sutraška į ragą sušalusi pernykštė žolė ir apledėję lapai. Mintyse nusikeikiu – taip eidamas kelsiu triukšmo kaip miško traukimo traktorius. Pamatau vilkto medžio paliktą šliūžę, kuri beveik liečia kirtavietės pakraštį. Ten nei lapų, nei šakelių. Matau ir abu besiganančius briedžius, šie nors ir karpo ausimis, bet sprukti lyg ir nežada. Atstumas apie 130 m, jei šliūže prieisiu prie biržės krašto, prie briedžių nepriartėsiu, bet yra vilties, kad besiganydami prieis patys. Ką gi, viena akimi stebėdamas pusryčiaujančius žvėris, pamažu, koja už kojos, slenku link numatytos vietos. Kiek atsilikę briedžiai irgi juda ta kryptimi. Mintyse jau trinu rankomis, iki pakraščio lieka vos keletas žingsnių, ir… kažkas sutraška vos už trisdešimties metrų. Pasirodo, kad kirtavietėje būta ne dviejų, o trijų briedžių. Ir štai per krūmų ir medžių properšas matau, kaip traškindamas šakeles ir laužydamas apledėjusias pernykštes žoles nušmėžuoja tamsus siluetas. Apstulbęs spoksau į tolstančius briedžio kojūkus, fotoaparato net nekeliu, judančio objekto esant tiek šviesos fotografuoti neverta. Tamsu dar. Ech… Padarau keletą kadrų vėliau, kai iš kirtavietės išėjęs briedis už pirmųjų miško medžių stabteli apsidairyti. Po to pamažu nusliūkina gilyn į tankmę, jam iš paskos po keleto minučių ir abu kiti briedžiai. Taip baigėsi pirmasis rytas. Gerų nuotraukų nėra, bet malonumą patyriau didelį.

Antrasis rytas – atitinkamai. Skirtumas tik tas, kad tingulys šį kartą įveiktas pirmu bandymu. Kava, sumuštinis, kuprinė, važiuoju. Laikas ir oras panašus, po truputį brėkšta. Gal tik kiek šilčiau. Lėtai pravažiuoju pro vakarykščio susitikimo vietą, tuščia. Riedu tolyn. Patikrinu dar dvi vietas. Nieko. Turi gi jie kažkur būti… Nusprendžiau aplankyti šviežią kirtavietę, gal ten drebulių šakomis smaguriauja? Ir tikrai: per retą eglaičių eilę pamatau vieną, antrą, trečią… Visi. Jaudulys neapsakomas. Padarau keletą kadrų. Briedis per tarpą tarp šakų, briedė visu ūgiu, kita briedė. Taip arti atsidurti nesitikėjau. Ech, galvoju sau, palauksiu kiek, tuo tarpu ir prašvis. Briedžiai atsitraukia, bet tik truputėlį, ir užsiima savais briediškais reikalais. Dar keletas kadrų, bet kokybė tik šiaip sau, vis dar tamsoka. Laukiu. Ir… sulaukiu: atrieda keliu „golfukas“, briedžiai jį paseka akimis, dar keletu metrų nutolsta. Prajuokino briedis, kažką susvajojęs (o gal vasario 14 prisiminęs) ir bandęs pakartoti rudeninę „veseilią“. Visi trys sulenda į išlikusią medžių grupelę. Nieko, raminu save, prašvis, ir iš toliau bus geros nuotraukos. Kur tau… gale kirtavietės „golfukas“ įsuka į biržės pakraštį, vyrai išlipa, suburzgia pjūklas… Briedžiai atsitraukia dar šiek tiek, sustingsta. Stebi miško kirtėjus, sukinėja ausis, galiausiai apsisprendę vienas po kito patraukia kuo toliau nuo triukšmo. Renkuosi „žaislus“ ir aš, apsisuku automobilį ir rituosi namų link. Dar stabteliu žvilgtelėti į tą vietą, iš kur fotografavau, ir vėl pajudėjęs ant kelio pamatau stovintį briedį. Tolokai. Fotografuot neverta. Briedis kiek padelsęs kerta kelią ir dingsta miško prieglobstyje. Pabandžiau privažiuot arčiau, gal ir kiti ten pat kirs kelią? Ką gi, už poros minučių matau abi briedes stovinčias jaunuolyne. Per šakas siluetai vos matosi… Pliaukšteliu porą kadrų „atminimui“ ir skubu į darbą. Tuoj savaitgalis, dar susitiksime – mintyse tariu.

Diena prabėgo akimirksniu. Per pietus dar namiškiams savo sėkme pasigyriau – juk du rytai iš eilės su briedžiais… Darbo pabaigoje sulaukiu žmonos skambučio: „Aš su vaikais miške, atvažiuok pasiimti“. Ką gi, važiuoju. Visi sulipam į automobilį, kalba sukasi apie briedžius. Na, kad jau esame miške, tai sugalvojau parodyti bent tas vietas, kur fotografavau. Ir ką sau galvojate? Kirtavietėje radom vieną iš briedžių! Atstumas – apie 50–60 m, tad tiesiog per langą stebėjome, kaip briedė „žievina“ kirtavietėje sukrautas drebulių šakas. Įspūdis nerealus. Žodžiais nupasakoti tikrai neįmanoma. Čia jau reikia pamatyt… O mes buvome visi! Namo grįžome pilni įspūdžių – kaip iš tikro safario…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.