Apie Marijampolės apskrityje, Vilkaviškio savivaldybėje, Ramoniškių kaime gyvenančius bei tame krašte net nuo 1992 metų ūkininkaujančius Alvytę ir Eugenijų Valuckus, taip pat visą jų šeimyną, regioninė bei šalies žiniasklaida rašė, rodė, kalbėjo daugelį kartų. Todėl jų pasiekimai vystant šeimos verslą gerai žinomi ne vien žmonėms, besidomintiems žemdirbyste, bet plačiajai visuomenei taip pat.
Priminsime, jog Valuckų šeimos ūkis specializuojasi bulvių auginime. Veikla jame vyksta taikant pažangias agronomijos technologijas bei puikią žemės ūkio techniką.
Ūkio ekonominiai rodikliai geri, žemdirbystės kultūra aukšta, tad gali būti pavyzdžiu kitiems ir tai masina žurnalistus siekiančius plačiau skleisti gerąją šių Sūduvos krašto ūkininkų patirtį. Jie dažnokai užsuka pas Valuckus, domisi, kas naujo šeimos ūkyje nuveikta.
Pakalbinta apie save ir šeimą ūkininkė Alvytė Valuckienė pasakoja: „Dar tarybmečiu baigiau Kapsuko Onos Sukackienės vardo pedagoginę mokyklą, o vyras Eugenijus Kapsuko profesinėje technikos mokykloje įgijo automobilio kranininko specialybę. Po mokslų baigimo gavome paskyrimus dirbti į Garliavą. Aš į vaikų darželį, o vyras į hidrotechninių statinių įmonę, bet po kurio laiko vėl gavome pasiūlymą keltis į Ariogalą. Tada vyro specialybė buvo paklausi. Ariogaloje turėjome geresnes gyvenimo sąlygas. Auginome du vaikus: dukrą Neringą ir sūnų Naurį.
Kaip ir daugelis lietuvių, labai norėjome turėti savo namą, sklypą, jame auginti dekoratyvinius paukščius, dekoratyvines žuvis, vyras svajojo apie šunį. Gyvendami Ariogaloje savo bute turėjome per dvi tonas vandens akvariumuose, o viename kambaryje buvo įrengti egzotinių paukščių voljerai, garaže gyveno šuo.
Bet gyvenimas nenuspėjamas, tad po septynerių metų persikėlėme į kaimą, kuriame radome ir savo vietą, gyvename ligi šiolei. Čia jau galėjome visiškai įgyvendinti senas savo svajones. Su vaikais dažnai vykome į gamtą, Eugenijus labai mėgo žvejoti.
Pagal restitucijos aktą, 1992 metais atsiėmiau 12 hektarų mano senelių tarpukario Lietuvoje turėtos žemės. Ūkį įregistravome Vilkaviškio rajono savivaldybės Ramoniškių kaime. Nuo tada pradėjome intensyviai ūkininkauti ir abu su Eugenijumi pajutome, kad esame „savo valtyje“.
Bėgant metams ūkio valdos didėjo. Dalį žemės nuomojome, taip pat iš gaunamo pelno stengėmės jos nusipirkti daugiau. Perkame tik ten, kur parduodamas žemės sklypas ribojasi su mūsų ūkio žeme. Šiandien jau valdome apie 1000 hektarų“.
Pasak Alvytės Valuckienės, ji save laiko profesionalia bulvių augintoja. 2004 metais jų ūkyje buvo parengtas didelis projektas. Pagal iš ES fondų finansuotą SAPARD programą gauta parama viršijo du milijonus litų. Tai įgalino padaryti labai didelį šuolį pažangiai vystant šeimos bulvių auginimo ūkį. Visa įsigyta technika ir įranga buvo skirta bulves auginančio ūkio plėtrai bei modernizavimui.
Alvytė pasidžiaugė, kad jų vaikai – dukra Neringa ir sūnus Nauris – taip pat dirba jų ūkyje. Neringa baigusi M. Stulginskio žemės ūkio universitetą, o sūnus yra medžio drožėjas, daug jo skulptūrų puošia Lietuvos ir ne tik nacionalinius parkus. Kai Nauris pradėjo dirbti tėvų ūkyje, drožybą teko kiek apriboti. Beje, 2001 metų kovo mėnesį įvykusiam Suvalkijos ūkininkų protestui atminti, kai jie užblokavo automagistralę “Via Baltica” netoli sienos su Lenkija, Nauris Valuckas išdrožė skulptūrą “Žemdirbiui”. Šis jo kūrinys buvo pastatytas miške, prie senojo kelio Marijampolė-Kaunas, už Ąžuolų Būdos. Tačiau po kelių dienų skulptūra mįslingai dingo ir nerasta iki šiol…
Bet šio rašinio tikslas papasakoti ne apie bulvių žydėjimą, anot maestro Vytauto Kernagio kažkada atliktos populiarios dainos. Šį kartą mus domina Valuckų šeimos laisvalaikio pomėgiai, kurie plačiajai visuomenei yra kiek mažiau žinomi.
„Žvejoti į Skandinavijos pusiasalio šiaurę vykstame dažnai, keturis – penkis karus per metus. Vyras Eugenijus, sūnus Nauris ir žentas Saulius dar yra ir aktyvūs medžiotojai. Aš pati juos paskatinau jais tapti, tai buvo gal prieš trylika ar penkiolika metų. Jei būčiau buvusi kiek jaunesnė, tikriausiai šiandien medžiočiau su jais. Deja, jau vėlu…“ – apgailestauja pašnekovė.
Žiema. Žemdirbiai gali daugiau laiko skirti sau ir savo pomėgiams, žinoma, jei tų pomėgių turi. Alvytės ir Eugenijaus pomėgis, o tiksliau aistra – kelionės po įvairius pasaulio kraštus bei žūklė, kurios pavydėti gali daugelis žmonių laisvalaikį mėgstančių praleisti su meškere rankoje. Šiuo hobiu jau užsikrėtę ir kiti Valuckų šeimos nariai, tik jie, deja, neturi pakankamai laisvo laiko jo realizavimui, mat ant jaunimo pečių vis daugiau gula pareiga rūpinimosi ūkio tvarkymo reikalais…
Tuo tarpu vyresnieji Valuckai kažkada „užkūrę“ šią verslo mašiną ir „įsukę“ jos smagratį, sulaukę jau brandaus amžiaus gali sau leisti tai. Beje, kai buvo rašomas šis rašinys, Alvytė su Eugenijumi viešėjo pamėgtame regione Švedijos šiaurėje, pasižyminčiame žuvingų ežerų gausa, spaudžiant kelių dešimčių laipsnių Celsijaus šaltukui mėgavosi poledinės žūklės malonumais bei žavėjosi šio krašto žiemiškos gamtos peizažais.
„Džiaugiamės, kad mūsų vaikai bėgant metams tampa vis savarankiškesni. Vasaros darbymečio metu mes stengiamės būti ūkyje, o sezonui pasibaigus turėdami laisvo laiko keliaujame po pasaulį, visur stengdamiesi pažvejoti. Jau ir sūnus Nauris pamėgo šias pramogas Skandinavijos pusiasalio šiaurėje, į kur vyksta su šeima vasarą. Vieni žvejoja, kiti uogauja ar grybauja. Miškai ten turtingi gėrybėmis, mat vietiniai žmonės jas tikriausiai mažai renka, ypač gausu bruknių. Kam blogiau kimba – grožisi ypatinga tenykšte gamta. Dukra, Neringa su vyru Sauliumi, regis, taip pat pamilo šį kraštą. Anūkas Žygimantas, beje, jau įrodęs žvejo talento buvimą, neatsilieka nuo tėvų“, – pasakoja A. Valuckienė.
(Bus daugiau)
Nuotraukos iš Valuckų šeimos archyvo.