Po nepriklausomybės atkūrimo, nusistovėjus santykiams su pietų kaimynais, daug kas iš toliau, o kaimynystės gyventojai masiškai važiavo į Lenkiją pigesnių maisto produktų ir statybinių medžiagų nusipirkti. Tokios padėties atsiradimo priežastys man nesuprantamos. Surinkęs rimtą įgulą nutariau aplankyti Lenkijos pakrantės uostus, tačiau pradžioje dirstelėkime į senovę.
Kaimynų nepasirinksi, kokie yra, su tokiais reikia gyventi taikiai.
Prieš kelis šimtmečius buvome bendroje didžiojoje kunigaikštystėje su Lenkija, juos ir mus valdė abiejų kraštų pripažinti kunigaikščiai, pritariant turtingiems bajorams, dvarininkams su vyskupų ir kunigų pagalba.
Nesigilinant į tų laikų valstybių valdžios struktūras, visais laikais taikoje ir santarvėje gyventi nesisekė. Mūsų kraštus labiausiai siaubė atėjūnai iš rytų. Dėl klastos ir antpuolių ilgus metus teko būti po „maskolių“ valdžia.
Visais laikais užkariautojo tikslas buvo užgrobti teritoriją ir pavergti ten gyvenančių tautų žmones, panaikinant jų istoriją, kultūrą, kalbą, raštą. Nepaklusniuosius žudė, trėmė, laikė uždarytus. Tokiems veiksmams visos tautos priešinasi. Nepriklausomybės ir išsilaisvinimo siekiančios Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitos užgrobtų šalių tautos priešinosi, vyko sukilimas po sukilimo prieš „maskolius“.
Pirmasis Pasaulinis karas vadinamas grobikišku, nes kiekviena valstybė siekė karu išspręsti savo ekonomines, politines problemas, pirmauti, prisigrobti kuo daugiau žemių. Tačiau dėl to susikūrė nepriklausomos valstybės, taip pat ir Lietuva.
Po Pirmojo pasaulinio karo paskelbtos 1918-03-03 Bresto taikos Lietuva paskelbė neutralitetą, tačiau jos žemių neapleido Kremliaus bolševikai. Prieš rytų atėjūnus Lietuva sunkiai atsilaikė, „Raudonoji“ armija buvo atėjusi iki vidurio Lietuvos. Vilnių ir Vilniaus kraštą išlaisvino Lenkijos kariuomenė, tačiau iš didelės rytinės mūsų krašto dalies „pamiršo“ išeiti, o pažeisdami Tautų Sąjungos nurodymus ir Lietuvos neutralitetą dar suorganizavo Juzefo Pilsuckio ir Liuciano Želigovskio „sukilimą“ Vilniaus krašte. Po Suvalkų sutarties sulaužymo L. Želigovskio pulkai vykdė tolesnius žygius į Dzūkijos kraštą. Kovose gindamas Valkininkus 1920-10-16 mirtinai buvo sužeistas mano dėdė savanoris, Šaulių būrio vadas Vincas Dovydaitis.
Pirmą kartą atplaukęs į Gdanską su Lietuvos trispalve iš praeivių išgirdau porą atsiliepimų. „Šią gražią trispalvę vėliavą paskutinį kartą mačiau 1940 m. išvykdamas iš Vilniaus“, – pasakojo pagyvenęs gdanskietis. Antrasis, vos negrieždamas dantimis „iškosėjo“: „Kam jums ta nepriklausomybė, jums seniai reikėjo būti su Lenkija“. Jam mandagiai atsakiau: „Jei ne Liuciano Želigovskio ir Juzefo Pilsuckio ekspansinė politika prieš Lietuvą, taikos sutarčių laužymas, tikrai visada būtų buvusi draugystė“.
Tikroje turistinėje išvykoje 2013-07-13 įgulą, be manęs, sudarė Arūnas Jurevičius, šturmanas, Virginijus Valuckas, Vytis Butkevičius, Valdas Mickus, Ramūnas Kučiauskas ir du jungos. Pirmą uostą pasirinkome jau gerai žinomą Gdanską. Įdomu buvo aplankyti kitus Gdansko įlankos uostus, kur yra ir uždraustų zonų, viena iš tokių – vyriausybinė vila, kitos – ichtiologinės ar karinės. Jastarnėje yra įspūdingų eksponatų ir įdomių muziejų. Hellio užeigose visos sienos papuoštos įvairiausiais laivybos, jūrinės atributikos eksponatais. Išplaukę į Baltiją planavome aplankyti visus šiaurinės pakrantės uostus. Kolobžegą buvau matęs, tad uostų lankymą pradėjome nuo Darlovo, Leba, toliau Vladislavovo. Suuodę, kad žada vėjai pasikeisti į mums nepalankius, pasukom link Klaipėdos.
Žurnale radau įrašą, kad per 12 parų aplankyti šeši Lenkijos uostai. Šioje išvykoje komercijos, prekių, turgaus nebuvo.
