Rebusas apie vištą ir kiaušinį yra panašus į banglentes. Banglentėmis gilioje senovėje polineziečiai keliaudavo tarp salų, o dabar tai įdomus ekstremalus sportas.
Kada ir kur buriavimo sporto „nenuoramos“ ant banglentės primontavo burę, nežinau. Tai turėjo būti iki 1960 m. Po dešimtmečio konstrukcija atkeliavo iki Lietuvos. Burlentės išplito labai greitai ir netrukus įtrauktos į olimpiadą.
Tada girdėjau, kad Nidos burlentininkai Z. Kairys,G. Markevičius, R. Kukliauskas vieni pirmųjų skynė laurus Lietuvos bei sąjungos regatose. Po eilinio Lietuvos jaunių buriavimo čempionato 1975 m. mums besiruošiant vykti į namus nidiškis Romas Kukliauskas pasiūlė parsivežti burlentę sakydamas, kad jau turi pakankamai naujo, iš plastiko pagaminto modernesnio inventoriaus. Netikėtą „dovaną“ mielai priėmėme, kuri tą rudenį nedžiūvo krante. Nors ši „medinukė“ valandą paplaukus prisigerdavo vandens, tačiau vertikaliai pastatyta greitai išsausėdavo, o inventorių tą rudenį įsisavino visi norintieji. Tarp kitko, minint Gintaro Paulionio žygdarbio dvidešimtmetį, išsikalbėjau su Neringos mero vairuotoju apie tą „medinukę“. Jis prisipažino, kad tai jis buvo tos dovanos autorius.
Burlenčių pradžia Marijampolėje buvo tokia užkrečianti, kad netrukus pradėta plastikinių korpusų, stiebų gamyba, burių siuvimas. Vieną entuziastą Rolandą Žvironą vadinau Marijampolės burlentininkų prezidentu.
Atsirado čempionai: Audrius Menkevičius, Arvydas Moliušis, kurių pavardės po dešimtmečių matomos burlentininkų senjorų tinklapiuose. Mindaugo Čirvinsko įkurtoje ekstremalaus sporto mokykloje Kuršių Mariose (netoli Ventės) per daugelį metų burlentes įsisavino šimtai norinčiųjų. Neseniai sužinojau, kad Juozas Bernotas paruošęs jau į ketvirtą olimpiadą pirmuosius sportininkus, lenktyninius rebusus sprendė ir patarimais dalinosi su mūsiškiu Arvydu Moliušiu.
Nevadinčiau burlenčių išsigimimu, kai pamačiau vandens mėgėjus, nespėjusius išmokti burės valdymo, o vietoj burės pasiėmusius ilgu kotu irklą. Taip stovėdami ant „lentos“ mėgaujasi gamta. Netrukus verslininkai tai pavadino „irklalentėmis“ ir pasiūlė patrauklią pramogą. Tai storos, plačios „lentos“ plius irklai. Turėtų būti malonu vienam, su vaikais ar gyvūnėliais irstytis, gėrėtis vandens platybėmis ir saulės atspindžiais.
Senai žinomas žiemos buriavimas ant ledo ledrogėmis, kitaip vadinamais „bujeriais“. Prieš kelis dešimtmečius ant Kauno marių ledo skrajodavo V. Šečkaus, A. Šiliausko „bujeriai“ penktoliktukai, tai yra su 15 kvadratinių metrų bure. Jau atsiradus mūsų klubui, lankantis Kauno „Žalgirio“ buriuotojų klubo ataskaitiniame susirinkime, pavyko kelis kartus „nuskristi“ iki Rumšiškių su V. Šeškaus aparatu. Didelis „bujerių“ entuziastas – iš Piterio atsikraustęs į Klaipėdą V. V. Vasiljevas, populiarinęs DN ir kitų konstrukcijų ledroges.
Lietuvoje veikia Ledrogių ir Vėjaračių asociacija, kuri organizuoja gražius renginius, demonstruoja gražius pasiekimus. Gaila, dėl siaubingo atšilimo labai sumažėjo sąlygos ledrogių sportui. Kad ir trumpiausią tinkamo ledo pasirodymą buriuotojai išnaudoja.
Kartą mūsų tvenkinyje pamačiau šuoliuojantį žokėjų ant „ristūno“. Ristūnas – ne ristūnas, o kelių vamzdžių konstrukcija su įmantrios figūros sparnais vandenyje. Žokėjas įnirtingai, kaip ant tikro arklio, rankomis tąsydamas „pavadžius“ – skersinį, sėkmingai plaukia. Nufotografavau. Kokių dar pramogų sugalvos neramios galvos, reikia palaukti. Ne be reikalo burlentininkų tinklapis vadinasi „Vėjas galvoje“.
