Gausybėje plaukiojimų pasitaiko suklysti. Jei tai tik pamokantis išgąstis ar lengvai pataisomas veiksmas, yra neblogai, nes ne visuomet mokomės iš svetimų klaidų. Kai pats suklysti, tai antrą kartą tą klaidą padaryti retai pasitaiko.
Po daug metų prisiminiau savo avantiūrinį įplaukimą į Svaneke uostą Bornholmo saloje. Tai buvo tikra kapitono klaida, kitaip sakant, avantiūra. Eilinio plaukiojimo po Baltiją iki Kopenhagos 1994 m. tiesinom maršrutą namų link. Komandą sudarė medicinos darbuotojai, gydytojai, kitas personalas, buriuotojai. Turėjome įprotį – pareidami iš Danijos ar iš toliau stabtelėti Svaneke uoste, paskutiniame taške prieš „šuolį“ apie 200 jūrmylių iki Klaipėdos. Aplankę porą miestelių Bornholmo vakaruose, išnaudodami salos priedangą, daug nenutoldami nuo šiaurinių salos krantų priartėjome prie Svaneke uosto.
Vėjas buvo stiprus SOO (pietryčių pietų), bangos aukštos. Pagalvojęs, kad Svaneke uostą ir prieigas pridengia rytinis pusiasalis su švyturiu, daug nesidairęs pasukau jachtą į įlanką, kurios gale Svaneke uosto vartai. Tik priėjęs visai arti vartų pastebėjau virš namų tris vertikaliai išdėstytas šviečiančias raudonas šviesas, kurios draudžia įeiti į uostą. Apsisukti ir „bėgti“ į jūrą buvo vėlu.
Įsivaizdavimas, kad pusiasalis dengia nuo bangų dalį įlankos buvo klaidingas. „Įskridę“ pilna žodžio prasme į uostą pamatėme jį tuštutėlį, išskyrus didįjį „Peter“ laivą, kuris į Chritijansio salą transportuoja turistus ir veža produktus. Visi kiti laiveliai ir jachtos, suvaryti į tolesnius baseinus, kurių įplaukimai uždaryti šliuzais (vartais).
Bangos uoste, nors tai antrasis baseinas įplaukus pro vartus, jachtą kilnojo kaip jūroje. Dar buvo mintis bandyti, gerai įsibėgėjus iššokti, bet „Peter“ įgula, su kuria pasikonsultavome, patarė nerizikuoti. Prikrovę vežimėlį storų ir ilgų virvių jie pasiūlė jachtą pririšti viduryje baseino. Ką mes ir padarėme, o norėdami išlipti – įlipti į ją trumpam šoniniu švartovu prisitraukiame prie liepto, po operacijos ją paleidžiame, kad nesidaužytų bortas. Taip gyvenome tris paras, bet tai nebuvo „dykas“ laiko leidimas, toliau viskas vyko visiškai kitaip.
Mums bevaikščiojant krantine, su stebėtojais žiūrint per molus peršokančias bangas ir drąsuolių cirkus, kurie sulaukę atūžiančios bangos, bando su dviračiu pralėkti nesušlapę per susiformavusį vandens tunelį.
Vakarėjant prie mūsų prieina pagyvenęs žmogelis, kuris mus paguodžia, kad nei ryt nei poryt vėjo pasikeitimo nesulauksime. Pasiūlo mums, „nelaimingiems“, po bokalą alaus netolimame barelyje. Kvietimą maloniai priėmėme. Rinkdamas įgulą (mūsų buvo 8) perspėjau, kad reikia ką nors pasiimti, nes neaišku, kuo tai baigsis.
Barelyje sugriuvom už stalo, „geradaris“ prie bufeto nupirko 8 butelius alaus ir „plutelių“, aš nunešiau stiklines, o šelpėjas pasisuko link durų. Teko jį laikyti už rankovės ir kviesti talkon kolegas, kurie puikiai kalba English, kad norime su juo kartu pasivaišinti. Mat iki tol tik aš savo prasta anglų kalba su juo bendravau. Užsimezgus platesniam dialogui, sugurkšnojus po pora stiklinių alaus su plutelėmis, mūsų geradaris pakvietė aplankyti jo namus.
Kvietimą priėmėme, erdviame kambaryje ant visos sienos abstrakcinis paveikslas, didelis stalas. Šeimininkas paaiškino, kad pardavęs jachtą įsigijo šį paveikslą. Atnešė kelių rūšių alaus, užkandos. Mūsų kolegos įteikė „prezentą“ – prašmatnų butelį stipresnio gėrimo. Šeimininkas padėkojo už tai ir jį pasidėjo gėrimų spintoje. Bebendraujant paaiškėjo, kad tai yra garsus Danijos dantistas, profesorius Christijanas Chistijansenas, turintis odontologijos kliniką Neksio miestelyje. Davė įvairių lankstinukų ir knygelių apie jo metodus dantų priežiūros sistemoje. Jis šį „Neksio metodą“ diegia visoje Europoje. Naudojant jo metodus dantų kariesu serga tik du procentai pacientų, o mes žinome, kad pas mus tik du procentai visuomenės dantų ėduoniu neserga.
Pažadėjo rytojaus dieną, kiek tilps jo automašinoje – keturis žmones nusiveš parodyti savosios klinikos.
Laukdamas alkanų ekskursantų priviriau skanios košės, tačiau sugrįžę jie buvo sotūs, buvo pavalgydinti ir dar pareiškė, kad 18 val. visą įgulą kviečia į restoraną paragauti tautinių – firminių patiekalų.
Kadangi mūsų įguloje buvo 4 moterys, pasakiau, kad turime kažin ką sugalvoti ir pasiūliau padaryti mūsų „revanš“ balių. Kas liečia patalpas, žinojau, kad uosto pastato pastogėje yra speciali patalpa pobūviams, tad aš pasirūpinau jos nuoma, o įgulos užduotis viską suruošti, o kai sugrįšime, liktų tik nunešti į saliukę.
Restorane Christijano žmonos Jettės nebuvo, sakė, kad skuba ruoštis kelionei, labai anksti išskrenda į Kopenhagą. Matosi, kad danai mėgsta pasėdėti ištisomis šeimomis kavinėse ir restoranuose. Mūsų stalas – sustumti du staleliai, apkrautas personaliniais ir bendrais patiekalais, net gi vyno butelis su taurėmis viduryje stalo. Christijanas ragina piltis vyną ir ragauti įspūdingus kepsnius. Neišpasakytas dosnumas ir draugiškumas. Baigdami priėmimą restorane pakvietėme profesorių su žmona į mūsų priėmimą.
Sutartu laiku mūsų virėjos, kepėjos, stalo puošėjos užbaigė pasiruošimą ant sustumtų stalų. Vyrai transportavo lėkštes, dubenius iš jachtos, kurią kiekvieną kartą reikėdavo prisitraukti prie liepto. Nesitikėjau, kad per trumpą laiką, turint ribotas galimybes, išeis toks vaišių stalas. Vaišinomės kelių rūšių mėsiškais su daržovėmis, sūriniais bei saldžiais patiekalais ir be abejo gėrimais. Kai kolektyvas išlenkė po porą taurelių, (gėrimų tikrai netrūko) prasidėjo dainos ir net šokiai. Dainavome visomis kalbomis. Balių pabaigėme gal apie antrą valandą, nes Christijanas sakėsi nespėsiąs nuvežti Jetės į aerodromą už 30 km. Atsisveikinant pažadėjau kitais metais atvežti visas Marijampolės dantistes perimti patyrimo, nes čia dantys prižiūrimi ir taisomi visiškai kitaip.
Trečią parą, pasikeitus vėjo krypčiai, atsirado galimybė išplaukti link Klaipėdos. Sunešę skolintas virves prie sandėlio durų, po pirma virvių rite paslėpę maišelį su „Stolična“, sutvarkę patalpas ir susirinkę savus daiktus ruošėmės išvykimui.
Priekyje dar ne mažiau dvi paros plaukimo. Mums pajudėjus, prie sandėlio susirinkę pirmieji darbininkai maloniai mojavo.
Grįžęs užsukau pas Marijampolės poliklinikos dantų skyriaus vedėją Zitą, padaviau visą informacijos pluoštą apie „Neksio metodą“ su visais ryšio užmezgimo duomenimis ir pasakiau, kad surinktų dantistų įgulą kitos vasaros plaukimui perimti daniško patyrimo.
Kelis kartus skambinau vedėjai, bet ji sakė, kad gal niekas neplauks. Pavasarį užsukau dar kartą pasiteirauti apie komandą. Vedėja pasakė, kad komandą renka dantų gydytoja Lina. Lina buvo spėjusi pasikalbėti telefonu su Christijanu (vokiškai). Tais metais daug plaukiojau ir buvau aplankęs Svaneke miestelyje Post gate Nr. 1 namą, bet šeimininkų vis nerasdavau. Vėliau skambinau ir sužinojau, kad Christijanas bus sugrįžęs iš visų komandiruočių tik rugpjūčio pabaigoje.
Gavęs sutikimą mus priimti, gana skubiai susiruošėme. Įguloje buvo odontologės Lina Smagurauskienė, Giedrė Zenkevičienė, Zita Kontrimienė ir Jūratė Brusokienė, likusi dalis buriuotojai.
Svaneke pasiekėme paryčiu, Christijanas aplankė jachtą, išsiaiškino mūsų planus. Apgailestavo, kad profesorius šios savaitės dalį yra labai užsiėmęs, tačiau dėlto mes nenusiminėme.
Mūsų planuose buvo Kopenhagos aplankymas, tai mes su Christijanu sutarėme bendrauti grįždami. Kopenhagoje pasisvečiavę keturias dienas ir gerai „pasitaškę“ švedų pakrantėse, aplankę įspūdingas vietas Bornholmo saloje grįžom į Svaneke. Cristijanas jau buvo užbaigęs neatidėliotinus darbus.
Mūsų odontologes Cristijanas vežėsi į savo kliniką rodyti patyrimo. Mūsų specialistės buvo patenkintos susitikimu, gauta informacija, ekskursija Cristijano Cristijanseno klinikoje, pasirašytomis sutartimis. Nuo šio žmogaus prasidėjo Lietuvos dantistų darbo metodų keitimas į vakarietiškus.
Pora dienų pabuvoję Bornholme išskubėjome namo. Antrą dieną, jachtai einant pavėjinėse bangose geru greičiu, keliasi komanda. Jūratė išlindusi su maudymosi kostiumėliu atsigula ant denio ir sako: – berniukai, semkite vandenį ir pilkite ant manęs. Vyrukai jos prašymą tuoj įvykdo. Giedrė ir Zita nesikelia ir tikisi, gal nenumirs, kol pasieksime Klaipėdą. Įdienojus kai kam skrandžiai siunčia signaliukus.
Lina nuo denio dingsta valandėlei, galvojau, kad nuėjo pailsėti, tačiau po kurio laiko pasirodė lėkštė su blynais. Nevengianti pasisukioti kambuze (laivo virtuvėje) ji pademonstravo ne tik kulinarinius sugebėjimus, bet ir gebėjimą laikyti reikmenis su produktais, pačiai laikantis svyruojančioje jachtoje.
Tas mano įvairavimas į uždarytą uostą Svaneke miestelyje išsivystė į didžiulį danų ir lietuvių odontologų bendradarbiavimą, kuriam tolesnės jachtos „Sūduva“ pagalbos nereikėjo.
Netrukus jos visos gavo dovanų po konteinerį su jau Danijoje nurašomais dantų kabineto įrengimais, technologiniais įrankiais, kurie buvo pranašesni už sovietinius.
Žiemą įvyko keli savaitiniai Danijos odontologų delegacijų darbiniai, parodomieji vizitai Marijampolėje ir Kaune. Į vieno tokio seminaro užbaigimo popietę buvau pakviestas ir aš, kaip visos šios veiklos „kaltininkas“. Tai vyko vos ne prieš mano langus kavinėje Jaunimo gatvėje.
