„Sūduvai“ grįžus iš Alandų salyno 1991 m. po įdomios „Marinus“ klubo organizuotos išvykos su žurnalistais, gavau kvietimą nugabenti Lietuvos parašiutininkų grupę į Pasaulinę šuolių šventę. Šuolių šventė vyks Švedijoje, Botnijos įlankos pakrantėje, Soderhamno apylinkėse, Moched miestelio aerodrome. Šiai neeilinei operacijai organizatoriai surado dvi jachtas: vilniečių „Raganą“ ir marijampoliečių „Sūduvą“. Kiek pamenu, gavę vizas, kurios labai vėlavo, birželio 26 d. pajudėjome. Įguloje parašiutininkai R Grincevičius, A Danilaitis, V Jurgaitienė, R Kostiuškevičius, G Butkevičius, A. Miečius, P. Miečius su savo amunicija: ne po vieną parašiutą, speciali jų apranga, asmeniai daiktai, kažkiek provizijos. Jachtos buvo pakrautos iki lubų.
Tada mūsų oro akrobatai negalėjo vėluoti, privalėjo patys gražiai pasirodyti ir turėjo pakviesti šios rūšies pasaulio šuolininkus į Palangoje rengiamą tokią šventę, įvyksiančią 1991 m. 08-24 iki 09-08.
Dėl vizų vėlavimo privalėjome skubėti, nors vėjai buvo palankūs, bet nestiprūs. Jei jachta eidavo mažiau keturių mazgų greičiu, užvesdavome variklį. Jachtai „Ragana” vadovavo kapitonas Albinas Degutis (Čarlis). Jachtos įguloje buvo jo žmona gydytoja Irena Degutienė, kuri būdama Švedijoje be darbo nesėdėjo. Apsitaisiusi baltu medicininiu chalatu nelegaliai kelias dienas domėjosi Soderhamno Ligoninės endokrinologijos pasiekimais. Sugebėjo su kai kuo susipažinti ir netgi išklausyti rimtą šios srities pranešimą. Buvo demaskuota, kad ten lankosi nelegaliai. Išsiaiškinus, kad esanti iš Lietuvos, skandalas užgeso. Irena vėliau komentavo, kad endokrinologija sąjungoje tada buvo atsilikusi pusšimtį metų.
Istorijos vertas faktas buvo tai, kad, forminant išvyką, sovietinis pasienietis pareiškė: „Su šia (Lietuvos trispalve) vėliava aš jūsų neišleidžiu.“ Davėm durniui kelią, o už vartų vėl pasikėlėm trispalvę. Šiuo punktu estai buvo daug išradingesni: jie jau 1988 m. Warnemiundėje „Ostsee“ regatoje po kairiu zalingu turėjo išsikėlę estų trispalvę.
Mūsų transportuojami dangaus akrobatai yra tie drąsieji parašiutininkai, kurie rungtyniauja keliose rungtyse. Moka ir laisvo kritimo metu savo kūnais daryti figūras danguje arba sugeba nusileisti į užduotą tašką. Ši Pasaulinė šuolių šventė skirta sportinio meistriškumo pasiekimų demonstravimui bei įgūdžių tobulinimui.
Grupė sportininkų (iki 12 asmenų) lėktuvu pakeliama į keturių kilometrų aukštį, kuo glaudesniu laiku jie palieka (iššoka) lėktuvą, laisvo kritimo metu, „vairuodami“ rankomis bei visu kūnu, „suskrenda“ į krūvą, padaro vieną, antrą ar kelias įvairias figūras. Nusileidę iki leistino aukščio, atitolsta (išsiskirsto) vieni nuo kitų, skleidžia parašiutus ir sėkmingai prižemėja. Šį trumpalaikį iš žmonių kūnų geometrinių figūrų vaizdą filmuoja vėliausiai iš lėktuvo iššokęs greta piloto sėdėjęs operatorius. Figūrų kiekis, kokybė, taisyklingumas įvertinami žemėje peržiūrint operatoriaus įrašus.
Kiekvieną rytą autobusiukas mus atgabena į Moched aerodromą, kuriame yra maitinimo, parašiutų sudėjimo, treniravimosi sąlygos. Sportininkus ir operatorių į orą kelia vienmotoris „Česna“, specialiai paruoštas (perdirbtas) lėktuvas. Jo tobulinimas padarytas tam, kad kuo trumpesniu laiku sportininkai galėtų iššokti iš lėktuvo. Tiesiog vienas lėktuvo šonas atviras kaip kelių durų pločio anga. Pirmoji sportininkų ketveriukė sėdasi prie sienos, antroji – jiems į kojų tarpą, o trečioji pastariesiems taip pat tarp kojų. Paskutiniųjų kojos jau išlindę pro angą kabo ore. Sportininkai, ant savęs turintys po du (pagrindinį ir atsarginį) parašiutus, yra pakankamai „stori“, todėl visas „Česnos“ fiuzeliažo plotas visiškai užpildytas.
Lėktuvas, „išbėręs“ sportininkus ir operatorių keturių kilometrų aukštyje, vos ne vertikaliai sminga žemyn pasiimti jau kitą sportininkų grupę. Kol lėktuvas kyla ir daro kitus darbus, kelios sportininkų grupės netoli kilimo tako treniruojasi. Jie su pilna ekipiruote, pasilenkę, išskėtę rankas (lyg tai būtų ore) bėgioja po pievą, kartoja suplanuotas figūras, kurias jie ruošiasi daryti ore. Šiuose manevruose jie įsisavina, kas kur ir kiek turi pasisukti, pasitraukti, kas su kuo ir už ko turi susikibti, kad susiformuotų taisyklingos viena paskui kitą kelios figūros.
Parašiutininkų skraidinimas (kėlimas) yra brangus malonumas. Su organizatoriais sutarta, kad lietuviai Švedijoje keliami nemokamai, tačiau tiek nemokamų „kėlimų“ švedai gaus Lietuvoje rugpjūčio mėnesį.
Nors senais (penkiasdešimt penktaisiais) laikais aš šokinėjau su parašiutu ir esu pasiekęs trečią atskyrį, tačiau pasiūlyto šuolio atsisakiau. Sūnus Darius pasinaudojo proga pamatyti žemę iš aukštai, kartą nusileido „kengūriuku“. Tai šuolio būdas, kai naujokas su patyrusiu parašiutininku iššoka ir nusileidžia susirišę kartu.
Problema, ką daryti, kai sportininkai yra nevienodo svorio, jų laisvo kritimo greitis skirtingas. Mačiau, kai lengvutė V. Jurgaitienė ant juosmens dedasi švino kaladėlėmis užpildytą platų diržą.
Parašiutininkų šventė praėjo aukščiausiame lygyje. Pasaulio oro akrobatai buvo pakviesti į už mėnesio Lietuvoje rengiamą tokią pačią šuolių šventę senajame Palangos aerouoste.
Organizatoriai pasakojo, kad Palangos šuolių šventė bus įspūdingesnė, nes jau sutarta, kad parašiutininkus į orą kels Rygoje esantys didieji sraigtasparniai, kurie talpina per 30 sportininkų.
Tačiau, kas prisimena, tais metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo Maskvos KGB inicijuotas antidemokratinis pučas. Tris dienas Lietuvoje ir Rusijoje tyrojo nežinia.
Sužlugus antidemokratiniam pučui, prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas, jos pamatų stiprinimas, toliau gilinami demokratiniai valdymo veiksmai.
Palangos šuolių šventė“ įvyko, Rygos lakūnai sutarčių nesulaužė, tik daug kas, išsigandęs pučo įvykių, neatvyko. Girdėjau atgarsį, kad oro akrobatams pavyko padaryti figūras su 32 parašiutininkais.
Už metų ar daugiau Lietuvos parašiutininkams talkinau vėl. Šį kartą šuolių šventė vyko Švedijoje, netoli Nordčiopingo. Operacijoje dalyvavo jachta „Sūduva“ ir pora automašinų – autofurgonas ir lengvoji. Kai kurie sportininkai su dalimi amunicijos iškeliavo su automobiliais keltu, o likusieji ir likutis amunicijos atiteko „Sūduvai“. Kelionėje buvo galimybė palaikyti tarpusavyje radijo ryšį.
Buvo ruduo, mes Stokholme vykstame susitikti su švedų kolegomis. Sutartu laiku ir vietoje laukiame, tačiau kolegų nesimato. Po valandos neskubėdami jie pasirodė. Pasirodo, tai buvo ne klaida ar vėlavimas, o tiesiog laikrodžio rudeninė pasukimo procedūra, ko mes nežinojome.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
