Birželio 28 dieną (1996 m.) Baltijos jūros pakrantėje ties Preila, ant viršutinių kopų, „išaugo“ skulptoriaus Juliaus Narušio nukaltas pilko Lietuvos laukų akmens monumentas, vaizduojantis irklus, kuriame įrašyta: „Gintarui Paulioniui, nenuilstančiam keliautojui irkline valtimi, nuplaukusiam iki Kopenhagos ir atgal, tragiškai baigusiam savo kelionę šioje pakrantėje 1994-10-2.“
Prieš dvejus metus ir vėliau beveik visi Lietuvos dienraščiai ir kai kurie žurnalai šiuos faktus aprašė, tačiau kas tas Gintaras Paulionis, žino tik su juo bendravę artimieji, kartu gyvenę draugai ir giminaičiai. Netekties dvimečio proga pabandžiau pasidomėti Gintaro biografija ir dirstelėti į kai kuriuos rašinius.
Gintaro tėvas Jonas Paulionis gimė 1915 m. traukinyje, pabėgėliams traukiantis nuo fronto linijos pirmojo pasaulinio karo metu. Grįžę iš Rusijos įsikuria Marijampolėje. Mokosi, Lietuvos Karo mokyklos auklėtinis stiprina Lietuvos galybę, visą gyvenimą buvo aktyvus sportininkas, sporto organizatorius. Prieš antrąjį pasaulinį karą sukūrė šeimą, sportavo Kaune, Alytuje, Marijampolėje. Buvo pirmas pokarinis Marijampolės sporto komiteto pirmininkas ir LSD „Žalgiris” šefas Marijampolėje. Kaip „nepatikimas” 1948 m. kovo mėn. iš pareigų buvo atleistas, nujautė deportaciją, todėl atidavęs vaikus: vyresnį Liną ir Gintarą, gimusį 1945-06- 04, seneliams iš Marijampolės, pasitraukė. Iki senatvės su savo išrinktąja Danute gyveno Klaipėdoje. Dirbo įvairiausius darbus, daugiausia susijusius su sportu, auklėjimu. Ir pensijoje būdamas neapleido sporto, buvo sveikas, žvalus. Taip išsilaikė prieškario karo mokyklos auklėtinis. Danutė vis sielvartaudavo dėl abiejų sūnų netekties.
Keturmetis Gintaras tampa klaipėdiečiu, juo su pertraukomis buvo visą laiką. Baigęs Klaipėdos politechnikumo suvirinimo specialybę, 1964 m. stoja į Kauno politechnikos institutą. Nuomojamame gyvenamajame plote Perkūno alėjoje Nr. 44 (netoli sporto halės) gyveno kartu su Paulium Normantu, Anatolijumi Anglickiu, Jonu ir Irena Butkevičiais. Dažni svečiai pas juos būdavo Anatolijaus brolis Rimas, Valentinas Žvirblis, Alvydas Akelaitis ir kiti bičiuliai, bendramoksliai.
Trečiųjų KPI rūmų salėje Gintaras nužiūrėjo juodaplaukę Janiną. Kaip pasakojo V. Žvirblis, 1965 m. Gintaras iš elektrotechnikos pereina į Mašinų gamybos fakultetą. Pas juos laisvalaikiu būdavo rengiami pasisėdėjimai su Vladimiro Vysockio, Sergejaus Jesenino poezijos skaitymu, muzikos, anekdotų klausymu. Įvairios arbatos, kurias tik Gintaras mokėdavo ypatingai paruošti. Jis domisi filosofija, estetika, iš rašytojų mėgstamiausias Ernestas Hemingvėjus.
Vasarą, paėmęs akademinių atostogų, be pinigų, aiškių planų išvyksta į Sibirą. Irkutske įsidarbina geodezinėje ekspedicijoje – dirba taigoje.
Grįžęs pereina į neakivaizdinį skyrių, darbai keičiasi nuo sargo iki kvalifikuoto darbininko. Apsimesdamas „psichu” bando išsisukti nuo armijos – nepavyksta. Nepamirštama Janina, kuri 1971 m. Baltijske išteka už jūrų aviacijos fotodešifruotojo. Atsitarnavęs toliau dirba, mokosi, 1974 m. su aukštojo mokslo diplomu ir šeima grįžta į Klaipėdą, dirba profesinėje technikos mokykloje, statybos valdyboje darbų vykdytoju, bet kelionės jį „šaukė” .
Tarp 1969-80 metų su Valentinu Žvirbliu buvo poliariniame Urale, Tuvoje, Sajanuose. 1977 m. net gyvena Kizyle, po to į Tuvą Gintaras keliavo dar du kartus. 1988 m. vasarą įvykdė žygį per Karakumus su mopedu. Jaunystės draugas Vytenis Bulvičius (jų tėvai buvo bičiuliai ir kaimynai J. Jablonskio gatvėje Marijampolėje) prisimena Gintarą dar bėgiojantį trumpikėmis, tačiau jis su Aldona keliautojo dažnai sulaukdavo svečiuose, paprastai tai būdavo po kelionių, švenčių ar atsilankymo Marijampolėje proga. Tai būdavo labai įdomūs susitikimai, nuotraukos ir pasakojimai apie patirtus įspūdžius. Gyvendamas Marijampolėje Bulvičių kieme jis laikė ir remontavo savo automobilį „ZAZ”. Gintaras buvo labai įdomus pašnekovas, turintis gilų sąmojį, humoro jausmą, žodžio kišenėje neieškojo. Jeigu ką nors darė, tai apgalvotai, kruopščiai. Buvo geras ir paslaugus, dėl šių savybių jam visados trūkdavo laiko. Vytenis buvo pirmasis, kuris atsiliepė į Buriuotojų klubo pasiūlymą – pastatyti atminimo simbolį Gintarui pajūryje.
Pradinė mintis buvo kukli: paguldyti paplūdimyje akmenį su atitinkamu užrašu, tačiau per tą laiką, kol buvo susirašinėjama dėl leidimo ir vietos parinkimo, skulptorius Julius Narušis iš gana išsilavinusio žmogaus išgirsta frazę: kas jis buvo – fiuleris ar bonapartas, kad reikia statyti paminklą? Pareiškė, kad padarys taip, kaip turi būti.
Janina Paulionienė, dabar gyvenanti Kalvarijoje, vėliau kitur, negali pamiršti ir gailisi tos savo klaidos, kada ji atsisakė 1985 m. kartu su Gintaru vykti į Klaipėdą, vėliau tai lėmė skyrybas.
Tai tikrai buvo geras, nuoširdus ir įdomus žmogus. Kartais pikta būdavo dėl ilgų Gintaro išvykų ar išsiųstų pinigų kelionės tęsimui, bet atslūgdavo jam sugrįžus. Vienas kitą sutuoktiniai suprasdavo iš veido išraiškos, laikysenos, kitaip sakant, be žodžių. Dukros gimimas sutapo su Gintaro brolio Lino netektimi (auto avarijoje), todėl vardas atiteko dukrai. Jaunesnysis – Paulius (vardą tikriausia gavo dėl šeimos draugystės su fotografu keliautoju Paulium Normantu).
Jonas Butkevičius (daugiametis Kapsuko miesto architektas) gerai prisimena Gintarą iš studijų laikų (gyveno tame pačiame name) ir vėlesnių bendravimų Marijampolėje: „Iš jo perėmiau jachtukę. Tai tikrai buvo keistuolis su avantiūros elementais. Tokių paprastai niekas nesupranta. Be šitokių niekas nieko neatrastų, nieko neišbandytų. Neabejojau jo gebėjimais daugelyje gyvenimo sričių. Gaila, kad artėjant laikui, kada didžiausi „pramuštgalviai“ surimtėja, mes jo netekome. Jo noras išbandyti save, pasiekti užsibrėžto tikslo, įrodyti kitiems nesuprantamą dalyką akivaizdūs. Pavyzdžiui, niekam daug neaiškinęs, žiemą stoja ant slidžių, čiuožia iki Garliavos (apie 50 km), grįžta traukiniu – tai, matyt, buvo treniruotės Sibiro kelionėms.“
Sunkiai suprantamu pretekstu Gintaras meta darbus Kapsuke – grįžta Klaipėdon, po kelerių metų sukuria naują šeimą su pedagoge Irena. Gintaro siekiai ir planai dar didesni: įsigyja ūkelį Priekulės priemiestyje. Apie tai rašo jo kaimynas Linas Jankus straipsnyje „Nugalėtojas”, patalpintą 1994- 11-25 „Dienovidyje”. Linas Poška „Veide” (Nr. 22) pateikia komentarus po nepavykusio žygio per Baltiją 1993 m. Tai labai šmaikštus ir sąmojingas pokalbis. Valentinas Žvirblis „Veide” (Nr. 41-42) rašo apie vieną sibirietišką ir kitus pasivaikščiojimus, o Algimantas Patašius, daugiametis buriuotojų treneris Kaune ir Klaipėdoje, aprašo galimas Gintaro žūties priežastis. Danutės Jakubėnienės TV filme „Skiperis” pateikiami Danijos piliečių prisiminimai apie Gintarą.
Gintaro darbo ir jo, kaip asmenybės, įvertinimą galima spręsti iš buvusių bendradarbių autoremonto gamykloje Viktoro Dackio, Romo Ščevinskio, Juozo Čekausko, Romo Aleknavičiaus ir Alvydo Šlyterio, dabar dirbančių UAB „VEJUONA” (vėliau „Mukana“), elgesio. Jie sužinoję apie norą pastatyti Gintarui atminimo simbolį pajūryje pareiškė: „Kiek reikės, atlyginsime, savu transportu nuvešime, pastatysime – draugams paminklai turi būti ne atidengiami, o savomis rankomis pastatomi.“
V. Dackys prie pastatyto atminimo simbolio pasakė: „Mes su Gintaru beveik 12 metų dirbom kartu. Kiekvienais metais jis ruošdavosi į kelionę, daug kas su pavydu, su nuostaba, o kai kas su panieka stebėdavo Gintaro rūpesčius prieš išvykas į tolimas, nežinomas keliones, tačiau rudenį jam grįžus visi prislopinę kvėpavimą klausydavo pasakojimų apie keliones, nutikimus. Gintaras buvo laimės vaikas: visuomet sugrįždavo sveikas ir laimingas nugalėtojas.“
Kai aš, norėdamas gauti informacijos, paklausiau žmonos Irenos, gal ji turinti kokių nors dienoraščių, aprašymų, ataskaitų ir nuotraukų apie Gintaro keliones, ji nusijuokė – Gintaras niekam jokių ataskaitų neduodavo, dienoraščių, aprašymų nerašė. Galėjo tik įdomiai papasakoti, kokią nors nuotrauką iš kelionių pakomentuoti. Savo tikslų jis siekdavo be reklamos, be pasididžiavimo. Kelionei per jūrą ruošėsi porą metų, bet apie tai mažai kas žinojo.
Paskutiniais metais, be kelionių, tvarkė ūkelį, gamino valtelę, organizavo šaltalankio aliejaus gamybą, įsijungė į statomo daugiabučio namo kooperatyvo valdybos darbą.
Fotografas Romas Linionis prisimena Gintarą kaip fotoklubo narį, kuris padėjo pagaminti fotolaboratorijos įrangą ir aktyviai dalyvavo klubo darbe. Gintaro žodis būdavo kaip uola, jis savo pažado niekad neatsisakydavo, ko gero, ir ši lemtinga kelionė buvo jo kažin kada pasakyto pažado vykdymas.
Gintaro Paulionio valtelė, pavadinta garsaus danų keliautojo Alfredo Jenseno vardu, nuo 1993 m. vasaros stovėjo greta marijampoliečių jachtų „Vilnis” ir „Sūduva” „Budžio” klube, senajame Pilies uoste. Daug kartų teko bendrauti su Gintaru, daugiausia aš jį egzaminuodavau apie pasiruošimą kelionei ir vis atkalbinėdavau nuo jos. Aiškindavomės jūrlapį, švyturių šviesos signalus ir jų charakteristikas, galimybę mažu radijo imtuvu pagauti jų signalus ir nustatyti kryptį į juos. Visa tai Gintarui buvo žinoma, bet jis mielai priimdavo teikiamą informaciją ir dar pasipraktikuodavo.
Kai Gintaras 1994-06-28 išvyko, man matyti neteko, tačiau liepos 27- tos vidurnaktį, grįždami iš Kopenhagos su medikų grupe, užsukom į Alingės uostą Bornholmo saloje. Besidairant vietos sustojimui, pilnutėliame uoste išgirdom lietuvišką kvietimą stoti prie jo – tai buvo „Alfredas Jensenas”. Tada su Gintaru Paulioniu bendravom iki ryto, pasakojo, kaip jis po vienuolikos parų priartėjo prie Elando salos, rodė užlopytas kelnes ir vaizdavo, kokio dydžio žaizdos buvo po kelnėmis. Atsisveikindami palikom kepalą juodos duonos. Daugiau nieko jam tada nereikėjo, palinkėjom sėkmingai pasiekti Kopenhagą.
Kitos išvykos, su keturiomis dantų gydytojomis, rugpjūčio 8-10 d. metu Kopenhagoje vėl sutikom Gintarą. Tuomet aš su „Sūduva“ ir atvykusių ten jachtų „Vilnis” ir „Audra” keliautojais kalbinau Gintarą plaukti su mumis namo, valtelę partempti, tačiau jis mūsų pasiūlymų nepriėmė.
Iš Kopenhagos išplaukėme be Gintaro. Kanale matėme Gintarą, irkluojantį savąją valtelę, kurioje sėdėjo operatorius, filmuojantis jo mosavimą irklais. Jono Bartuškos „Vilnis“ dar parai buvo pasilikusi, nes jo komanda buvo išvykusi į Kronborgo pilį. Gintaras visą dieną bendravo su Jonu, bet su jachta nesutiko namo plaukti.
Tik rugsėjo 22 d. Gintaras, sulaukęs tinkamo oro, išplaukė iš Christijansio salelės, esančios netoli Bornholmo. Po vienuolikos parų, įsisiautėjus Baltijoje uraganiniam štormui, Gintaro valtelė buvo rasta Nidos – Preilos paplūdimyje.
Tą vakarą man skambino klaipėdietis Kostas Frankas, klausė, gal aš turiu pažįstamų žmonių telefonų Danijoje, nes pirma mintis buvo, kad Gintaras dar neišplaukęs, o atplaukė tik vėtros nunešta valtelė. Tačiau po 10 dienų jūra atidavė ir Gintarą.
Mano samprotavimu, tą nelemtą naktį spalio antrąją, kada nuskendo „Estonija”, Gintaras buvo priartėjęs prie kranto, lipo iš bangų nešamos valtelės kajutės, ruošėsi išsilaipinimui. Išaugę didžiulės lūžtančios bangos apvertė valtelę, atskyrė vairininką nuo laivo, o gal ir traumavo. Jūroje normaliose, kad ir didelėse bangose „Alfredas Jensenas” neturėjo apvirsti.
Galvoju, kad viena iš klaidų valties konstrukcijoje ta, kad išlindime iš kajutės nėra atverčiamos sienelės, kurios tikslas – saugiai ir greitai iš vidaus pereiti į darbo vietą ir atgal, kad nereikėtų aukštai išsikišti virš kabinos, tai štormo metu labai pavojinga, antra, landa į kajutę nedidelė, su gelbėjimo liemene nepraeinama, tai sudaro nepatogumą ir atsiranda liemenės neturėjimo momentas.
Išliks geri prisiminimai apie Gintaro Paulionio gerus darbus, jo atkaklumą jį pažinojusių atmintyje.
Klubo iniciatyva, pastangomis ir darbu Preilos jūros pakrantėje atsirado atminimo paminklas mūsų žemiečiui keliautojui Gintarui Paulioniui. Jis, siekdamas išgarsinti Nepriklausomą Lietuvą, irkline valtimi nuplaukęs iki Kopenhagos grįždamas šioje pakrantėje žuvo.
Papildau apie įdomų sutapimą, kai po dvejų metų nuo atminimo simbolio pastatymo Preiloje, atvykau Gintaro tėvams parodyti nuotraukas su mūsų apsilankymo vaizdais prie monumento. Sužinojau, kad Jono jau nebėra, bekalbant prie arbatos su Danute, suskamba durų skambutis, įeina didysis keliautojas Paulius Normantas su naujausiu nuotraukų leidiniu iš Tibeto. Įdomus susitikimas buvo neilgas, nes jis skubėjo kitais reikalais. Tai rodo, kad P. Normantas buvo tikras Paulionių bičiulis.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
