Po regatos „Baltijos taurė“, dar paplaukioję Kuršių mariose bei Rygos įlankoje, lapkričio 26 d. (1986 m.) jachtą parvežėme į gamyklą, patalpinome naujai pastatytame arkiniame sandėlyje. Ardėme ir tyrėme priežastis, dėl kurių jachta neleistinai leidžia vandenį, girdisi korpuso girgždėjimas. Radome akivaizdžias priežastis. Korpuso stiebo zonos dvi „nešančios“ pertvaros, veikiamos keliolikos tonų vantų jėgų, yra laisvos. Trečdalis medvaržčių, kuriais sienelė pritvirtinta prie ąžuolinio klijuoto španhauto, buvo nukirpti, trečdalis išplėšęs sienelės kraštą, o likusieji atsluoksniavo (suskaldė) iš juostų klijuotus španhautus. Dirbom visą žiemą, metaliniais apkaustais stiprinome tris španhautus ties stiebu bei išilginius gultų skydus.
Dabar apkaustus tvirtinome specialiais varžtais plačiomis galvomis kiaurai per korpuso apkalimą ir španhautą. Papildomai atlikome kelis svarbius darbus: išskutome vidaus povandeninės dalies gamyklinius dažus, gerai išdžiovinę kedrinę medieną, gausiai ją prisotinome natūralia įkaitinta alyva – pokostu. Talkose aktyviai dalyvavo kaimynų įmonės „Vyris“ entuziastai: Alfredas Stonys, Eimis Janušauskas, Romas Širvinskas. Laivo išorėje nušveitėme dažus su medienos sluoksniu, nes gamyklinis paviršius buvo nelabai lygus. Dar atlikome vidaus pertvarkymus, atsirado daugiau miegamų vietų, pagerėjo įrangos aptarnavimas ir kita.
Pasiekė maloni naujiena – už labai gerą pasirodymą regatoje „Baltijos taurė“ (įvykdėm sporto meistrų normas) kviečiami dalyvauti regatoje „Rytų jūros savaitė“ Ostseevoche, Varnemiundėje. Renkame komandą, siuvamės paradinius kostiumus. Komandoje Jurgis Kovas, Saulius ir Jurgis Menkevičiai, Eduardas Putelis, Andriejus Šuliokas ir Sigitas Karvelis.
Atliktas jachtos remontas pasiteisino, atrodėme ir lenktyniavome neblogai, laimėjome 4-tą vietą vienos tonos jachtų klasėje.
Įdomios detalės: DDR Štazi (vok. saugumas) savo piliečius nuo pabėgimo į Vakarus saugojo ne prasčiau kaip mus KGB. Vaikščioju su vietiniu buriuotoju uosto pakrante, matau plonytį metalinį troselį (apie 1,5 mm storio) ir miniatiūrinę spynelę (apie2,5 x 2,5 cm gabarito) tarp jachtos švartovų ir klausiu: „Was is das?“ Kolega juokiasi ir paaiškina, kad kas nors nepavogtų jachtos pabėgimui į Vakarus, valdžia įsakė: jachtos prie kranto turi būti prirakintos plieniniu trosu, tik pamiršo parašyti, kokio storio trosu.
Iki rudens aplankėm kitus uostus: porą kartų Rygos įlankoje, pabuvojom Saremos sostinėje Kiurasarėje, atlikome pareigą dalyvaudami Respublikos, Marcinkevičiaus ir Budžio regatose.
Jūrinių jachtų čempionato vėlesni plaukimai parodė, kad jachta nuo apkrovimo dar nemažai deformuojasi, mažiau, tačiau laidi vandeniui. Nutarta jachtą vėl vežti namo remontui, nes ir 1988 m. numatyta kelionė į DDR. Jachtą tobulinome. Jachtos įgulą sudarė: Šarūnas Navickas, Vidmantas Kačergius, Eduardas Putelis, Norimantas Stankevičius, Jonas Bartuška, Audronė Dovydaitienė ir aš.
Šioje regatoje, be olimpinių klasių su laivais OK, FINN, 420, 470, FD, SOLING dalyvių iš 10 – ties šalių (daugumoje socialistinių), per 200 laivų yra jūrinės jachtos, kurios suskirstytos į devynias grupes pagal didumą bei lenktyninį balą.
Be įvykių neapsieita. Plaukiant į DDR, netoli Neksio uosto, Bornholmo saloje, pats didžiausias flegma Eduardas pastebi, kad dešinysis virš denio vantputensas (stiebą palaikančių vantų tvirtinimo mazgas) atitrūkęs ir užlinkęs. Trūko vieno stipresnio vėjo gūsio, stiebas būtų nuvirtęs. Iš kelių sugalvotų remonto variantų pasirinkome vieną – apsukti perlūžusį metalą. Taip sumažintomis burėmis pasiekėme tikslą. Uoste Hansas suvirino abu vantputensus.
Vakarieniaujant su svečiu išgirdau vokiečių buriuotojų palinkėjimą „bizan šot op“ pagal mano vertimą turėtų būti: paskutinio stiebo (bizanio) šotus aukštyn. Aš jam išverčiau mūsų pamėgtą „į sveikatą“, kurį jis puikiai žino. Jei tai sakytų žemaitis, tai sakytų „un svei kat“, tai germanų kalbose skambėtų „ hund zwei kat“ – šuo ir dvi katės.
Mūsų III–ojoje, vienos tonos jachtų klasėje lenktyniavo 21 jachta. Į Varvemiundę atvykome laiku, spėjome pailsėti, susitvarkyti laivą. Lenktynių programoje – keturi plaukimai. Trumpuose dieniniuose plaukimuose Audronė nedalyvaudavo, bėgiojo po mūsų akiai neįprastai turtingas prekėmis parduotuves. Vienas plaukimas buvo naktinis su pilna komanda, reikėjo Riugeno salos rytinėje pusėje surasti ir apiplaukti karinį laivą. Nors tame rajone buvo stiprus rūkas, tačiau labai tiksliai ir pastoviai pelenguodami Arkonos ir kitus radijo švyturius, jūrlapyje tiksliai žymėdami mūsų kursus posūkio tašką suradome iš karto.
Kiekvienas plaukimas – tai atkaklios ir įtemptos lenktynės, šiemet buvo blogiau nei prieš metus (tada buvo ketvirtoji vieta). Šį kartą Varnemiundėje laimėjom tik devintąją vietą. Priežastis ta, kad į šių metų 38-tąją „Ostseevoche“ atvyko per 30 jachtų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos su mums nepalankiu lenktyniniu balu. Buvome pasiruošę pakankamai, bet didesnis kiekis konkurentų iš Talino, Leningrado, Rygos atsistojo priekyje mūsų: NEPTUN – I-oji, KONDOR – III-oji, PINTA – V-oji, TRIJN – VII-oji vieta.
Įdomi jachtų kova vyko ir kitose grupėse: I-oje grupėje DAILĖ – I-oji vieta, kitose grupėse pirmavo BANGA, GLAUKAS, GALVĖ. Keletas jachtų, įskaitant ir mus, užsirašėme į „Šeimyninę regatą“, tai yra jachtų, vykstančių į namus, draugiškas lenktyniavimas iki Štralzundo.
Atsisveikinant su Varnemiunde polismenas paprašė parodyti mūsų pirkinius. Atidarytame dideliame krepšyje Audronė paaiškino, kad čia yra 60 porų įvairių batų vaikams ir suaugusiems. Tikrintojas pareiškė, kad blogai, bet prekių neatėmė.
Štralzundo jachtų uostas šalia laivų statyklos, apžiūrėjome statykloje suvirintą, nudažytą „Karter 30“ dydžio jachtos korpusą. Pradėjome svajoti, kaip tokį užsakymą padaryti. Netikėtai paaiškėjo, kad šioje įmonėje SSSR prekybos atstovas Jonas Pakeris yra įgulos nario Šarūno bendramokslis. Įvyko graži susitikimo šventė. Trečią kartą raginant užbaigti vaišes ir tik užvedus variklį pavyko svečius: vietinį polismeną, svečią Joną su bendradarbiu iš jachtos išlydėti dar nesutemus. Pasukome jachtą į platėjantį farvaterį, rumpelį (vairalazdę) perdaviau Vidmantui, kuris, pagalvojęs, kad jau esame saugioje kryptyje, padidino sraigto apsisukimus. Man besirengiant šiltesnius rūbus pajuntu jachtos smūgį į kokius tai povandeninius stulpus, o jachtoje vaizdelis: Audronė, betvarkanti vaišių stalą, skrenda išilgai kajutės į Šarūno glėbį ir abu sugriūva ant priekinės kajutės gulto.
Grįžtant paaiškėjo, kad mūsų kelrodis – pelengatorius VEF radijo imtuvas – neveikia, nuo švyturio Greisvald One iki Klaipėdos teko plaukti kolumbiškai, tai yra naviguoti klojant maršrutą jūrlapyje. Pagal skaičiavimą turėtų pradėti rodytis aukštybiniai pastatai ar bokštai, kai virš mūsų pasirodė sraigtasparnis (mus palaikė nežinomu objektu). Sugalvojau 16 kanalu prisistatyti ir pasiteirauti, ar mūsų kryptis teisinga. Prisistačiau ir paklausiau krypties link Klaipėdos, tą pačią sekundę vairininkas pranešė, kad sraigtasparnis staiga pasisuko šiauriau nuo mūsų kurso.
Prisiminimų ir įspūdžių iš susitikimų su draugais, kelionių po Vokietiją parsivežėme labai daug, nes mūsų įgula kolektyviai ir pavieniai per tą laiką aplankė Rostoką, Vismarą, Berlyną, Veimarą, Leipcigą, Erfurtą, Bergeną, Stralzundą ir kitus miestelius.
