Esame labai skirtingi, tikriausiai tuo ir unikalūs. Vieni turim prasmingų pomėgių, padedančių nuolat tobulėti, kuriems skiriame didžią dalį laisvalaikio ir net asmeninių lėšų, bet yra galvojančių, jog geriausias laisvalaikio praleidimo būdas – atsipalaidavimas prie alaus bokalo apie kažką šnekučiuojantis arba drybsojimas ant sofos įbedus žvilgsnį į televizorių, išmanųjį telefoną ar kompiuterį. Vienu žodžiu, kiekvienam savo. Šiame rašinyje pakalbėsime apie vieną iš brangių, tačiau labai įdomių ir įtraukiančių sporto šakų daugeliui tapusių pomėgiu – buriavimą.
Prieš kurį laiką renginyje vykusiame Marijampolės kultūros centre sutikau žinomą buriuotoją, vieną iš buriavimo sporto dar anuometiniame Kapsuke pradininkų, atviros jūros kapitoną Rimantą Dovydaitį. Apie šį žmogų, beje, 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio jaunesniojo brolio Juozo sūnų, kitais metais švęsiantį gražų 90-ąjį gimtadienį, buvau girdėjęs, bet asmeniškai jo nepažinojau, tad naudodamasis pasitaikiusia proga pasiūliau jam susitikti ir pasikalbėti apie daug metų puoselėjamą jo pomėgį – buriavimą ir apskritai gyvenimą. Neabejojau, jog tiek gyvenimiškos patirties turįs žmogus bus įdomus pašnekovas. Ponas Rimantas neprieštaravo tokiam mano pasiūlymui.
Mūsų susitikimo pradžioje paprašiau, kad ponas Rimantas papasakotų kokius ir kur mokslus teko krimsti, taip pat atskleisti kur slypi jo pomėgio buriuoti ištakos.
„Žemės ūkio mechanizacijos mokslus pradėjau Kaune, tačiau antraisiais mokslo metais už laikraščio pakabinto vitrinoje, kuriame buvo J. Stalino nuotrauka supjaustymą man buvo iškelta baudžiamoji byla, taigi gavau du metus lygtinai. Po pašalinimo iš technikumo pradėjau savo darbinę veiklą būdamas penkiolikmečiu. Praėjus gal metams šis technikumas perkeliamas į Vilnių, tad vėliau jį ten ir teko baigti.
Atidirbęs ketverius metus Kauno „Remzavode“, pradžioje mokiniu, vėliau tekintoju – frezuotoju, neapleidau mokslų vakarinėje mokykloje. Ją baigęs tęsiau mokslus į Vilnių persikėlusiame technikume. Pabaigus mokslus technikume buvau pašauktas į karinę tarnybą. Sugrįžęs į Lietuvą 1960 metais sukūriau šeimą, o dirbau bei studijavau Kauno politechnikos instituto mechanikos fakulteto vakariniame skyriuje.
Gimus dukrai aktualia tapo atskiro būsto problema. Iš pažįstamo dirbusio to meto Kapsuko rajono partinėje valdžioje sužinojau, jog ją galima išspręsti atvykus dirbti į Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklą. Tai buvo viliojantis pasiūlymas, kurį ignoruoti būtų neprotinga. Taigi, kaip jaunas specialistas atvykau su žmona Audrone bei dukra Raimonda 1964 metais dirbti į minėtą įmonę Kapsuke. Kaip ir buvo sakęs mano pažįstamas, butą gavau iš karto, darbą gavo ir žmona.
Pirmos pareigos naujojoje darbovietėje buvo įrankinio cecho technologo. Atlyginimo už pirmąjį darbo įmonėje mėnesį gavau 110 rublių, tačiau jau sekantį mėnesį gavau 120. Tuomet supratau, kad aš jiems tinku. Išsimokėtinai nusipirkau čekoslovakų gamybos motociklą „ČZ“ ir juo vakarais, po darbo gamykloje, važinėjau į Kauną tęsti pradėtų mokslų politechnikos institute. Pagaliau 1966 metų gruodžio mėnesį aukštojo mokslo diplomas jau buvo mano rankose, o tai atvėtė kelius pakilti karjeros laiptais. Beje, taip ir nutiko.
Po kurio laiko Maisto pramonės automatų gamyklos vyriausias technologas Gužas pasiūlė man gamyklos techninio skyriaus viršininko pareigas. Dar po kelių metų teko dirbti įrangos konstravimo skyriaus viršininku, po to dar dirbau įmonėje statomos kalvės techniniu vadovu.
Tuo metu Kapsuko mieste veikė mechanikos technikumas, tad jame vakarais, taip pat teko dėstyti. Teorinę mechaniką dėstyti teko ir kiek vėliau Kapsuke įkurtame Kauno politechnikos instituto padalinyje. Be abejo lengva nebuvo. Taip per ilgus darbo Maisto pramonės automatų gamykloje metus padirbėta gal net septyniose pareigybėse.
Na, o pomėgį plaukioti burine valtimi Nemunu turėjau nuo jaunystės, mat pokario metais gyvenau Kaune, Aleksote, pas tetą Marijoną Vainikonienę. Rimčiau šiuo sportu susidomėjau 1954-5 metais būdamas savanoriškos sporto draugijos „Spartak“ nariu, kai su bendramoksliu Marijonu Tarasevičiumi valandų valandas buriniu laivu raižėme Lietuvos upių tėvo Nemuno vandenis. Kauno marių tuo metu dar nebuvo. Maždaug tuo pat metu sekdamas pusbrolių Vytauto bei Jono Dovydaičių pavyzdžiu domėjausi ir sklandymo bei parašiutiniu sportu. Net esu įvykdęs SSRS parašiutininko trečio atskyrio normatyvą. Persikrausčius gyventi bei dirbti iš Kauno į Kapsuką naujojoje darbovietėje susipažinau su keliais vyrais, taip pat svajojusiais apie buriavimą.
1971 metais rugpjūčio 19 dieną, sugrįžęs iš atostogų, mieste sutikau darbo kolegas Genadijų Draskinį bei Albertą Drešerį ir jie apimti didelės euforijos pranešė man įdomią naujieną apie tai, jog Šešupė keičia vagą. Vyrai žinodami mano pomėgį buriuoti pasiūlė jungtis prie Kvietiškio vandens saugykloje kuriamo Kapsuko buriuotojų klubo. „Jeigu yra marios, tai jose turi būti ir jachtos“- išpyškino sutikti kolegos…
Buvau girdėjęs, kad Genadijus turi profesionalaus jūrininko patirties yra plaukiojęs žvejybiniu laivu „Tarybų Lietuva“, tarp kitko kartu su garsiu bėgliu Simu Kudirka, kurį sugebėjusį peršokti į amerikiečių laivą ir pasiprašiusį politinio prieglobsčio, JAV laivo kapitonas, deja, atidavė atgal į sovietų laivo įgulos rankas. Simas Kudirka, tarp kitko gimęs JAV, SSRS teismo buvo nuteistas ilgų metų kalėjimo, bet vėliau Amerikos lietuvių rūpesčiu jam buvo suteikta JAV pilietybė, tad po ketverių metų lagerio, JAV prezidentui R. Niksonui prašant, S.Kudirka su šeima buvo išleisti gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.
Vadovauti kuriamam Kapsuko buriavimo klubui kolegos pasiūlė man. Sutikau. Nieko nelaukdamas kreipiausi pagalbos į pažįstamus Kauno bei Klaipėdos buriuotojų klubuose. Kauno klubo vadovas Leonas Krasauskas mielai sutiko padėti tiek laivais, tiek kita reikalinga įranga bei naudingais patarimais. Pagalbos ranką ištiesė ir Klaipėdos buriuotojų atstovas Zigmas Mačiukas. Patirtį turintys buriuotojai patarė į klubą burti ne vien suaugusius, bet ir jaunuomenę ir tuo būdu išsiugdyti buriuotojų pamainą.
Pirmosios jachtos to meto Lietuvoje žinoma buvo tik rusiškos „M“ klasės, taip vadinamos „emkos“ bei „Olimpijkos“, panašios į šių dienų „Finn“ ir „Jorš“ klasės jachtas. „Žalgirio“ sporto draugija dar turėjo už „M“ klasės mažesnę, bet už „Jorš“ didesnę jachtą kuria plaukiojo Kauno radijo gamyklos buriuotojai.
Noriu akcentuoti, jog Kapsuko buriuotojų klubo pirmoji jachta pagaminta buvo pačių buriuotojų rankomis. Daugiausiai pastangų ją konstruojant bei gaminant ilgais vakarais įdėjo Genadijus Draskinis. Bures pasisiuvome, taip pat patys nužiūrėję iš žurnalo „Katera į jachty“ leidžiamo rusų kalba. Kai jau pagamintą jachtą pavadintą „Čik čirik“ bandėme Kapsuko Kvietiškio mariose, atėję reginio pasižiūrėti gyventojai niekaip negalėjo suprasti kokiu būdu ji varoma. Vis ieškodavo kur yra jos variklis ir iš mūsų išgirdę, kad judėti laivą visomis kryptimis priverčia burės, stebėjosi kaip jų dėka galima plaukti prieš vėją…
Neslėpsiu, kad mes buvome nuvykę prašyti paramos mūsų klubui pas tuo metu Kapsuko rajono vykdomojo komiteto pirmininku dirbusį Romualdą Pačėsą. Jis su entuziazmu pritarė tokiai iniciatyvai žadėdamas padėti kuo tik galės, tačiau patarė apie mūsų planus informuoti ir komunistų partijos rajono komitetą.
Po kurio laiko mus jau rėmė ir darbovietė, Maisto pramonės automatų gamykla. Tris jachtas nusipirkome Taline, tai buvo „Optimist“ bei „Kadet“ klasės laivai. Dar nusipirkome kelių jachtų konstrukcijų ruošinius. Iš Kauno, taip pat gavome padėvėtą jachtą, kurią šiek tiek paremontavę išbandėme su Vytautu Sėdaičiu. Apskritai regatas rengdavome gan dažnai, nes buvome jauni ir turėjome labai didelį norą buriuoti.
1972 metais su mažesnės „M“ klasės jachta pirmą kartą dalyvavome tradicinėje penkias paras trunkančioje Nemuno regatoje. Mūsų komandos sudėtyje be manęs buvo Norimantas Stankevičius, Nikalojus Olisko. O Vytautas Gricius, tuo metu būdamas Nemuno laivininkystės techninio ruožo vadovu, visokeriopai padėdavo buriuotojų bendruomenei regatose, laivų transportavime ir kituose ūkiniuose reikaluose. Daug įvairių klasių jachtų startuodavo Kaune prie Vytauto bažnyčios ir lenktyniaudamos tarpusavyje plaukė iki pat Minijos žiočių. Beje, tai tuo pat metu buvo puikus būdas šiuos laivus nugabenti į Nidą, mat laivų gabenimui keliais tinkamo transporto neturėta pakankamai. O jachtas, kurios dėl savo gabaritų bei konstrukcijos ypatumų negalėjo lenktyniaudamos plaukti ne itin giliais Nemuno vandenimis, suguldydavome į išnuomotą baržą kuri iš Kauno, taip pat nuplaukdavo į Nidą. Navigacija Lietuvoje kasmet prasideda balandžio mėnesį, o baigiama spalyje.
(Bus tęsinys)
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
