Šiuo metu Kalvarijos viešojoje bibliotekoje eksponuojama VDA prof. Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Vė zė žė… geltona Jurgio prijuostė“. Paroda veiks iki rugsėjo 4 d.
Taip pat kviečiame į susitikimus.
Birželio 18 d. 13 val. Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros prof. Marijos Marcelionytės-Paliukės paskaita „Kaip gimsta idėjos. Atsitiktinumo galia“.
Birželio 18 d. 15 val. Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros prof. Marijos Marcelionytės-Paliukės kūrybinės dirbtuvės „Šiandien grįšiu kitą dieną“ .
Marija Marcelionytė-Paliukė yra Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė, galerijos „5 malūnai“ kuratorė, menininkė, keturiolikmečio Adomo mama. 2023 m. jai skirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Menininkė rašo: “Kai praėjusių metų rudenį sulaukiau kvietimo surengti personalinę savo darbų parodą Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje, jau rašydama atsakymą ačiū, už kvietimą – noriu sutikti… žinojau: jei paroda bus, ji bus apie knygą. Apie knygą, nes visų pirma tai bibliotekos, knygų erdvė, o jose – visos įmanomos istorijos, kurios man, menininkei, suteikia laisvę būti.
Galvoju, gal jau pats parodos pavadinimas viską nusako, bet dėl visa ko būsimam žiūrovui palieku jo iššifravimą keliais sakiniais.
Ar pamenate pirmąjį savo gyvenime egzaminą, atsiskaitymą prieš klasę? Jį išlaikęs, tampi lyg didesnis, labiau suaugęs, manąs, kad nebepasimesi, kad savarankiškai galįs ieškoti atsakymų žodynuose, telefonų knygose, nors dar nė skaityti dorai nemoki…
Mano atmintyje šis egzaminas – lietuviškos abėcėlės deklamavimas atmintinai. Pradžioje lėtai, bet užtikrintai: a, ą, bė, cė, čė, dė… Nuo vidurio imi klupti: pė, er, es…, o paskutinius raidžių pavadinimus suberi kaip žirnius, kaip vieną garsą vėzėžė ir – iškvepi. Atsiskaičiau! Tuomet abėcėlės mokėjimas lyg nerašytas susitarimas reiškė, kad žmogus gali skaityti knygą. Dabar kiek kitaip, jau patiems mažiausiems leidžiamos paveikslėlių knygelės net ir audinio ar plastiko puslapiais, kurie visaip traška ir pypsi, ir suskaitomos jos iki skutelių. Dažnai savęs klausiu: ar tokiu būdu mes kuriame tą knygos pažinimo, troškimo stebuklą, ar kaip tik knygą padarome savaime suprantamu, daiktišku dalyku t. y. pagal paskirtį ir amžiaus poreikius… Čia galėtų užsimegzti ilgesnis pokalbis. Jei manęs paklaustumėte, atsakyčiau, kad visada supykdavau pamačiusi nupieštą garbanotą mergaitę ar šuniuką šalia eilėraščio posmo, nes skaitydama nebegalėjau „atmatyti“ mergaitės suknelės rašto ar užriestos šuniuko uodegos. Kiekvienas konkretus vaizdas sustabdydavo mano vaizduotės klajones.
O antrą parodos pavadinimo dalį po daugtaškio iššifruos pats atidus žiūrovas. Palieku erdvę smalsumo numaldymui. Gal net kelis kartus teks užeiti ieškant atsakymo. O kad atradimas nenuviltų ir neišsprūstų: „Na ir ką, pfff“, siūlau tylutėliai prisiminti Jūsų pažįstamą, gal mylimą Jurgį, koks jis žmogus, kaip jis kalba, kokios jo rankos, kai dirba kasdienius darbus, kaip taria Jūsų vardą…, nusišypsoti pagalvojus apie prijuostę, nebūtinai geltoną(!), apie kvapus, skonius, jausmą, kai jus pasitinka prijuoste ryšintis žmogus, stveria į glėbį, šiltuose namuose sodina prie stalo ir nuskubėdamas sušunka: aš tuoj tuoj, tik prijuostę nusirišiu… Štai ir sukūrėte tik savo(!) unikalų vaizdą-pasakojimą.
Visa tai iš esmės yra švelni nuoroda į tai, kaip skaityti mano parodą, kurioje pristatau savo autorinių knygų kolekciją, iš kurių vienos „atsiranda“ kuriant kitus, „tikruosius-rimtuosius” darbus, o kitos – beveik tikslingai. Kodėl beveik?.. Nes visada leidžiu sau nežinoti kur link einu. Kai grįžtu iš kūrybinio proceso į čia, į dabar, peržvelgiu, kas įvyko ir, jei man reikia, kad kūrinys pasakotų istoriją su ta neapsakoma puslapio (per)vertimo magija, kuri vyksta skaitant knygą, t. y. kai ne viską iškart, tik metęs žvilgsnį, gali pamatyti, pajausti, kai kūrinio patyrime turi dalyvauti atlikdamas veiksmą – piešinys, grafikos atspaudas tampa knyga. Pastaruoju metu net garsiai leidžiu sau įvardinti, kad aš „rašau“ eilėraščius, noveles. Aš piešiu poeziją, ne iliustruoju ją, bet piešiu…
Tikiuosi, kad parodos lankytojai turės galimybę stabtelėti ir pagalvoti, tiksliau būtų sakyti – patirti, kad tekstas gali būti šešėlio, pustonio pavidalu ir turėti knygos formatą. Kad piešinys, tapęs knyga, įgauna papildomas ar net visai kitas reikšmes, kad galima pasakoti istorijas nerašant žodžių, kad kūrinys tampa kūriniu, kai jis yra vartomas ir sklaidomas.
P. S. Ir dar viena asmeninė istorija. Mano tėtis yra gimęs Kalvarijoje, o mama visa gyvenimą rašė lietuvių kalbos vadovėlius pradinukams, kuriuose buvo mokoma abėcėlės kitaip, ne atmintinai, ne didaktiškai, bet kūrybiškai. Tad kai vidurinėje mokykloje manęs paklausė, ką ruošiuosi studijuoti, atsakiau: grafiką Vilniaus dailės akademijoje, nes noriu dirbti su knygomis. Tuomet dar labai tradiciškai tai suvokiau, o po studijų septynerius metus ir dirbau leidykloje, bet panašu, kad taip nuoširdžiai išsakyta mintis, visuomet glūdėjusi kažkur ten, jausmų ir nuojautų užkaboriuose, manęs nepaleidžia iki šiol. Tik tas santykis su knygomis įgavęs jau kiek kitokį būvį.
Ir paskutinis paatviravimas – juodai baltuose pustoniuose man telpa visos įmanomos spalvos. Čia atsakymas tiems, kuriuos nustebins plakato ryškumas, bet suglumins parodos pilkumai.”
