Mielieji,
Evangelija pagal Luką mums pasakoja apie Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų prieš Jėzaus gimimą. Imperatoriaus Augusto nurodymu, kaip minima Evangelijoje: „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės“ (Lk 2, 4). Pašaukimas priimti kūdikį, kurio atėjimą į šį pasaulį apreiškė Viešpaties angelas, Marijai ir Juozapui, be abejo, kėlė daug rūpesčių. Nelengvas iššūkis pirmagimio laukiančiai Šventajai Šeimai buvo ir varginanti kelionė į Betliejų. Galiausiai po nelengvos kelionės pasiekus Betliejų, šiuo išskirtiniu jų gyvenimo momentu net nebuvo, kur apsistoti. Tokiomis aplinkybėmis Marija ir Juozapas pirmieji iš žmonių pasitiko į pasaulį atėjusį Pasaulio Atpirkėją.
Mūsų dienomis, žinodami Jėzaus gimimo aplinkybes, jo vykdytą žmonijos atpirkimo misiją, daug palankiau nei ano meto žmonės į savo širdis ir namus priimame gimstantį Kristų. Siekiame būti jam svetingi, jį sutinkame šventiškai. Apsitvarkome, papuošiame namus, bažnyčias, viešas erdves. Toks jo pasitikimas mus apdovanoja ir ypatingu, tik šventoms Kalėdoms būdingu džiaugsmu, ramybe, geranoriškumu. Betliejaus kūdikį Kristų sutinkame viltingai. Jo pasitikimo metas tampa ypatingu dangaus malonės laiku, jis gaivina ir stiprina mus. Kartu šventų Kalėdų laikas sušildo, atgaivina mūsų tarpusavio santykius šeimose, draugų, pažįstamų rate, bendruomenėse. Šis maloningas metas gydo vidinius sužeidimus, moko palankiai žvelgti į kiekvieną mums artimą žmogų.
Minėdami Kristaus gimimą ir švęsdami šį palaimintą laiką, taip pat mielai, geranoriškai ištiesiame ranką ir vienišiems, sunkumus patiriantiems, kenčiantiems žmonėms. Kaip Dievas nužengia gelbėti žmonijos, parodydamas nepaprastą palankumą jai, taip ir mes, jo maloningumo paskatinti, bent maža dalimi siekiame įkūnyti gerumą, meilę artimui.
Šis Kalėdų laiko virsmas mums kartu atskleidžia ir tai, kas esmingai svarbu mūsų tikėjime, būtent: Dievas yra su mumis, jis ateina dėl mūsų, jis įkūnija dievišką meilę ir gailestingumą. Jis tampa vienu iš mūsų, nes jam esame svarbūs. Jei gyvenime siekiame prasmingumo, aukštesnių dalykų, jei išgyvename amžinybės ilgesį, jis yra kartu su mumis. Nors ir žino mūsų ribotumą, pakilimus ir nuopuolius, bet dėl to neatstumia mūsų. Taip džiugi Kalėdų šventė padeda perprasti, kad Dievas visada su mumis. Ir šviesiais momentais, ir išbandymų metu, ir ligoje, ir senatvėje. Kalėdų šventė mus patikina: Dievas mato mūsų vargus ir džiaugsmus ir nori, kad mes tai žinotume.
Buvimo su mumis žinią Viešpats sustiprina ir išskirtiniu nusižeminimu, nes į pasaulį ateina vargingoje aplinkoje: net užeigoje Marijai su Juozapu nebuvo vietos. Jo dieviškos didybės nesumenkino kuklus piemenų ir gyvulėlių prieglobstis, ėdžios, galbūt šiek tiek šieno jose. Kaip jo dieviškumas dangišku spindesiu nušvietė ir šią kuklią buveinę, taip gali nušviesti ir kiekvieno iš mūsų sielą, kad ir kokia ji būtų – ar prislėgta nuodėmės naštos, ar varginama liūdesio, ar ilgesingai siekianti gėrio. Taip Viešpats skatina mus būti drąsius ir jį priimti nedvejojant, nes jis dovanoja visą save – nuo kūdikiško silpnumo ėdžiose iki žeminančios mirties ant kryžiaus.
Tegul, visa tai geriau perprantant, šios šventos Kalėdos mus augina ir mūsų gerais darbais, Dievo ir artimo meile. Kadangi per Kalėdas švenčiame Jėzaus, dovanojančio save, gimimą, kartu su trimis išminčiais dovanokime Jam brangias dovanas.
Kokios jų pačios brangiausios? Tai trys dieviškos dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Šias dovanas brandinkime kasdienybėje ir dosniai dalinkime jų labiausiai stokojantiems, kuriuose atpažinsime nepriimtą, atstumtą, nesuprastą Kristų.
Taip švęsdami Viešpaties gimimą, vis labiau atrasime iš jo plaukiančią ramybę, gailestingumą, viltį ir meilę. Tai mus vis labiau augins tikėjimu ir brandins supratimą, kad jis yra Geroji Naujiena, atnešanti tikrą paguodą, džiaugsmą, amžinybės viltį.
Nuoširdžiausiai sveikinu visus sulaukus ypatingo malonės meto – Viešpaties gimimo. Atėjusio į pasaulį Kristaus šviesa teapšviečia kiekvieną iš mūsų.
