Rugsėjo 8–23 dienomis VšĮ „Marijampolės filharmonija“ organizuojamas tarptautinis klasikinės muzikos festivalis ,,Kultūros savaitė“ jau šiandien sugrįžta į Marijampolę ir jos regioną su unikalia programa bei ikoniškais šalies ir užsienio atlikėjais. Festivalio meno vadovų trio – sopranas Laura Latvaitytė-Zaman, pianistė Kamilė Zaveckaitė ir dirigentas Marius Reklaitis – vėl „Mūsų savaitės“ pašnekovai.
Šįkart kalbiname Kamilę ZAVECKAITĘ.
– Trečias kartas nemeluoja – mėgstama teigti. Prieš jau trečiąjį „Kultūros savaitės“ festivalį apžvelkite savo patirtį šiame projekte. Ką projektas duoda jūsų asmeniniam ir profesiniam augimui?
– Duoda išties daug! Jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi. Džiaugiuosi, kad galiu sau įrodyti, jog nesu rezervuota, nesu tik pianistė. Galiu ne tik groti savo instrumentu, bet ir organizuoti, padėti kitiems muzikantams, turiu erdvę kūrybai, kurią pačiai be galo įdomu stebėti.
Festivalis skatina intensyvią komunikaciją ne tik su kolegomis, bet ir su kitų sričių specialistais. Bendravimas su žmonėmis man yra vienas įdomiausių šio darbo procesų, juk vienas iš kito galime tiek daug išmokti! Koks džiaugsmas, kai supranti, kodėl yra taip svarbu išlikti pagarbiam ir mielam savo per gyvenimą sutiktiems srities draugams. Pati nustembu, kiek daug nuoširdžios pagalbos gali sulaukti, sukontaktavęs savo praeities ar dabarties ryšius. Gebėti iškomunikuoti savo ir išklausyti kitų poreikius, atrasti kompromisus ir priimti sprendimus niuansuose, prie kurių tik grojimas instrumentu niekuomet neprivestų.
Jaučiuosi dėkinga, kad yra sunku išvardinti visas pamokas, kurias šis festivalis man dovanoja.
Džiugu, kad galiu ir festivaliui, ir savo miestui atgalios tiek pat visko padovanoti!
– Šių metų festivalyje klausytojui bus suteikta galimybė patirti muziką, kiną, dailę unikaliu ir inovaciniu būdu. Menų sintezė jūsų gyvenime.
– Menų sintezė mano gyvenime, galima sakyti, ir yra mano gyvenimas. Būdama menininke, visur aplink savo matau meną. Net ir dabar, atsakinėdama į šiuos klausimus, savo kambaryje ir aplinkoje visur įžvelgiu kruopštų gamtos ar žmogaus darbą, kupiną meniškos sielos. Gėlė, knygos, kvepalai, pianinas, kambario dizainas, namo architektūra, žmogus…
Visi mes esame klasikinio meno pavyzdžiai, juk menas yra įkvėptas įvairių meilės formų. Menas yra minčių kratinys. Kartais mūsų mintys rezonuoja su kitų mintimis, kartais ne. Ir tai yra labai žavu!
Dėl to jį, meną, atpažinti ir patirti yra lengviau, negu gali pasirodyti.
Dėl to ir festivalis – pynė įvairių meno šakų, tik įrodančių, kad jos visos gali sugyventi, viena kitą papildyti arba viena nuo kitos kontrastuoti.
Savo klausytojus, atėjusius į ,,Kultūros savaitė” renginius, raginame atrasti save, patirti save ir leistis būti įkvėptais savo paties veidrodinio atspindžio reflektuojančio kruopščiai organizatorių atrinktame festivalio mene.
– Jaunosios kartos menininkai teikia vilties, kad tai, kas amžina, būtina dvasiniam pasaulio išlikimui, tačiau kasdienybės rutinoje deramai neįvertinama, ne tik išliks, bet ir bus papildyta. Norėtųsi jūsų komentaro šiai minčiai.
– Pasaulį ištikus tokiems dideliems vargams, kurie vyksta šiandien, yra svarbu nepamiršti tos kelrodės žvaigdžės – meno pagalbos. Net ir sunkiausiais gyvenimo momentais žmonės neretai griebiasi dainos. Ir tą trumpą minutę jaučiasi lyg melodijos išgelbėti.
Sveiko ir tyro dvasinio pasaulio išlikimui yra svarbu teikti dėmesį jaunosios kartos mentalitetui, jį ugdyti ir įkvėpti, kad jie niekada nepamirštų pasirūpinti sielos maistu, taip reikalingu kiekvieno iš mūsų išlikimui.
– Jaunieji menininkai į tėviškę jau trečią kartą grįžta su švente, o šiemet ir su kitų tautų menininkais. Menas sienų neturi. Ar galima taip teigti? Kodėl?
– Tikrai taip! Tik meno dėka jokia espiranto kalba nereikalinga, o ir visų pasaulio kalbų niekada niekam neprireiks išmokti tol, kol pasauly egzistuos menas. Visa jungiantis, visa leidžiantis suprasti ir susikalbėti net su visiškai nepažįstamu, kitos tautos atstovu.
Ir šių metų festivalis kalba apie tai, demonstruodamas įvairių šalių bruožus, perteiktus autentiška kūryba. Kiekvienas koncertas, reprezentuojantis vis kitokios tautos kultūrą ir tradicijas, vistiek kalbės apie tą patį! Apie tave ir mane. Apie ryšį, kurį nepaliaujamai kuriame kiekvieną dieną. Apie tai, kad visi esame lygūs, kad ir kas bebūtum, kad ir iš kur bebūtum kilęs.
– Savo gimtąjį kraštą galima puoselėti ir iš toli. Šio festivalio idėja bei misija – skatinti, tobulinti ir plėtoti jaunųjų atlikėjų kūrybinį potencialą. Pakomentuokite.
– Skatiname Sūduvos jaunimą tobulėti, nes ir mes patys, dar būdami vaikais, tik tokiu būdu pasiekėme savo tikslus ar įpusėjome savo norų kelią. Motyvacija yra svarbiausias kūrybos variklis. Didžiąja dalimi ji turi gamintis kiekvieno iš jaunuolių viduje, tačiau taip pat turi nuolat kauptis iš išorės.
Praūžus pirmajai Sūduvos jaunimo simfoninio orkestro repeticijų savaitei ir nuskambėjus orkestro inauguraciniam koncertui, netrukome sulaukti atsako tiek iš vaikų, tiek iš jų mokytojų, kad įvyko tikras stebuklas! Jaunuoliai nebeplanuoja nebaigti muzikos mokyklų, o priešingai – nori ir toliau studijuoti muzikos meną. Negali sulaukti kitų metų projekto, stropiai ruošiasi mūsų vedamiems meistriškumo kursams, mokinasi naujas orkestro partitūras. Taigi tas stebuklas paprastas! Mes tiesiog sukūrėme platformą, kuri priminė jauniesiems menininkams, dėl ko yra verta nepasiduoti, dėl ko yra gera muzikuoti ir kurti kartu.
Bendrystės jausmas, naujos pažintys, kūrybinio proceso dozė bei sėkmingi pasirodymai, energijų kaita su publika ir kolegomis yra nenusakomai reikalingas penas sielai.
Taip pat dėl savų profesinio gyvenimo pavyzdžių matome, jog esame moksleiviams tikras įrodymas: jeigu pavyko mums, pavyks ir tau.
Turime didžių planų jaunajai Sūduvos ir ne tik menininkų kartai, kuriuos įvykdyti atstumas tikrai nesutrukdys!
– Dėkoju už pokalbį.
