„Rožinių akinių“ eroje – taip galime vadinti šiuolaikinio gyvenimo būdo „taisytojų“, „tobulintojų“ viešpatavimo metą – madinga, išlipus iš kraštutinumų, rinktis „pašildytą vandenėlį“. Visokio plauko „pozityvistai“ kaip viliotinį potencialiems klientams rėkte rėkia, jog mes sukurti gėriui, džiaugsmui, laimei, tad išguiti iš savo gyvenimo turime visokį negatyvą: išvalyti širdis nuo pykčio, auras – nuo pavydo, sielas – nuo prisirišimo prie materijos, o kad vartai į žemiškąjį rojų atsivertų iškart po visų čakrų atvėrimo, turime iš savo egzistencijos vienąkart ir visiems laikams išguiti kančią. Ko jau ko, o jos tikrai nereikia žalioje laimingų šinšilų pievelėje, kur raudonuoja tik sultingų dobiliukų galvelės, o ne iš gyvos žaizdos srūvantys kraujo lašai.
Štai čia stop. Apie dobiliukus ir laimingai strakaliojančius šinšilus – kitą kartą, o štai į kančią kartu su „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU pažvelgsime atidžiau, bandydami išsiaiškinti, ar tikrai jau taip mums jos ir nebereikia.
Kančia: fizinė ir dvasinė
„Žodis „kančia“ verčia mąstyti keliant daugybę klausimų: kas ji yra, kodėl, kam, per ką, kada, kaip, kuo reiškiasi? Svarbu atrasti, sužinoti ir suprasti kančios „anatomiją“, – sako V. Vyšniauskas. Taigi kas gi ta kančia pirmiausiai?
„Kančia – tai dažniausiai gilus, negatyvus jausmas, lydimas aštrių emocijų, sukeliantis stiprų, žalojantį stresą ir pasireiškiantis neadekvačiu destruktyviu elgesiu“, – atsako gydytojas.
Kančia gali būti fizinė ir dvasinė.
Fizinę kančią, kaip aiškina medikas, sukelia visi penki jutiminiai pojūčiai, mat jie esti tais vartais, per kuriuos ji patenka. Ryški akinanti šviesa, aukšto dažnio garsas, nemalonus kvapas, bjaurus skonis, dirginantis sąlytis (karštis, šaltis) su oda, atsitrenkimas į odą – visa tai faktoriai, nešantys fizinę kančią. Štai, pavyzdžiui, kaip buvo kankinami kaliniai teroristai po JAV dvynių dangoraižių susprogdinimo? Apie tai pranešama viešai. Ant gulinčių jų buvo leidžiamas šaltas vanduo. Šaltas vanduo ant odos ilgą laiką, ir įtariamieji prisipažino viską…
Dvasinę kančią sukelia reiškiniai, kurie pasireiškia per intelektą, mąstymą, suvokiami protu. Baimė, netikrumas, stipriai išreikštos persekiojančios mintys, netektis, praradimas – visa tai kelia dvasinę kančią. Kančia kaip skausmas plačiąją prasme – tai ir persidengiančios mintys, tam tikro stiprumo laipsnio liūdesys, stipriai išreikštas, – irgi kančia. Visa tai sukelia ugningą, žalojantį stresą, neadekvatų veikimą, reiškiasi antisocialiniu destruktyviu elgesiu.
Kančia yra duotybė, jaučiama nuo pat vyriškojo ir moteriškojo prado susijungimo iki paskutinio atodūsio
„Kančia nėra atsitiktinis reiškinys, užnuodijimas, – sako V. Vyšniauskas. – Kančia yra duotybė. Ji yra, kokia yra, ją jaučia visi gyvi organizmai, taip pat ir žmonės nuo pat vyriškojo ir moteriškojo prado susijungimo iki paskutinio atodūsio.“
Šis medikas, ne tik puikiai išmanantis Šventąjį Raštą, bet į jį dažnai atsiremiantis, pastebi, jog gyvenime, juolab mene, nėra reiškinio, kuris nebūtų aprašytas būtent čia. Štai, pavyzdžiui, Pradžios knygoje, Adomo ir Ievos išvarymo iš Rojaus scenoje, Ievai pažadama, jog ji gimdys skausme. Ir tai ne šiaip sau.
Gimusio kūdikio pirmas veiksmas – verksmas (mediciniškai – verkia, kad aktyvuotų plaučius, jei neverks, plaučiai neišsipūs). Verkia, nes skauda. Miršta žmogus – taip pat kančia.
„Visi mokslininkai, filosofai, sociologai, pedagogai tvirtina: vaisius gimdoje yra labai apsaugotas, ten jam gera, niekas negresia, – dėsto savo mintis gerbiamas gydytojas. – Nieko panašaus! Ne, jis neapsaugotas. Nuo pat vyriškojo ir moteriško prado susiliejimo, nuo pat užuomazgos vaisius yra veikiamas moters organizmo toksinų, antikūnių, bakterijų. Jį veikia ir emocinė motinos aplinka, maistas, kurį motina valgo. Taigi teiginį, jog gimdoje – lyg Dievo karalystėje, reikėtų pataisyti – kaip skaistykloje, nes gimda išties – tik skaistykla. Vaisius moters organizmui – pusiau svetimkūnis, nes tik dalis sava, kita – vyro. Ten daug žalojančių faktorių, taigi taip vaisius ruošiasi faktinius žalojimus – kančią – patirti. Vaisius dar negimęs patiria stresą, skausmą – kančią: gimdoje visus devynis mėnesius gyvena nesolidžioje kaimynystėje tarp motinos organizmo atsikratytų ir išskirtų skysčių bei pervirškinto maisto likučių. Be to, į pasaulį ateina ne per pačią švariausią ir garbingiausią motinos kūno sritį, apie kurią žmonės net gėdinasi viešai kalbėti (bet kuris iš mūsų, gyvendamas tokioje visuomenės aplinkoje, jaustų didelį diskomfortą).“
Taigi kančia nėra tai, kas prismesta, o tai, kas natūralu. Taip, kaip prakaitavimas, kiti biologiniai procesai. Tai duotybė: yra, kaip yra. Todėl jei kančia duotybė, tai reikia ne vengti jos, o su ja susigyventi. Tiesa, reikia vengti beprasmių atsitiktinių kančių – „dėl rekordo“ ar „iš durnumo“ (pavyzdžiui, Filipinuose per Velykas prie kryžiaus kalami žmonės – tai beprasmė kančia).
Kančia – asmenybės brandumo ir žmogiškumo matas
Kaip su kančia susigyventi? Reikia treniruotis, ugdyti atsparumą kančiai. Pavyzdžiui, ištvermės sportininkai dirbtinai išeina iš komforto sąlygų, treniruojasi sunkiausiomis sąlygomis, kad taptų išties stiprūs. Netgi auksas, kad taptų tauriu ir vertingu, kaitinamas labai aukštoje temperatūroje. Tas pats ir su geležimi – ji grūdinama labai auštoje ir labai žemoje temperatūroje. „Šiltnamyje auga tik gėlės, kurios šiandien žydi, bet jau ryt nuvysta, – sako gydytojas, – o štai galingas, stiprus ąžuolas auga galulaukėje, kur jį merkia liūtys, talžo speigas, drebina perkūnijos, laužo vėjai, gręžia pūgos…“
Štai kodėl šiuolaikinėje visuomenėje nenatūraliam bėgimui nuo kančios galima pritaikyti liaudies išmintį: iš didelio rašto išeiname iš krašto. Tarsi realus gyvenimas neegzistuotų, viską suprimintyvindami, šaukiame: „Dievas – meilė. Už gerus darbus – dangų, blogus – pragarą duoda.“
„Lelekinimas apie meilę – nutrūkimas nuo realybės“, – akcentuoja V. Vyšniauskas, natūraliai stebėdamsis, kad net kai kurie kunigai nesibodi pareikšti: „Velniop Dievą, kuris baudžia“. Pedagogikoj – tas pats: garsiai skelbiama, jog vaikas turi būti apsuptas tik teigiamų emocijų, mylimas („Nuvykit nuo mano veiko šunis, kad į koją jam neįkąstų“). „Lelekinimas negerai: nereikia žmogaus atjungti nuo aplinkos, reikia jį treniruoti. Lelekinimas – kančios, kaip neišvengiamos duotybės, ignoravimas“, – sako gydytojas, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip vyko vaikų auklėjimas antikiniame pasaulyje. Štai Spartoje berniukai nuo mažens būdavo rengiami būti kariais (jiems nuo mažens buvo pažįstami dideli fiziniai krūviai). O kur visa kita! Štai kodėl antikinis pasaulis iki šiol nepamirštas. „Su lepūnais, iki 30 metų amžiaus maitinamais mamos blynais, jokių pergalių nepasieksi“, – reziumuoja V. Vyšniauskas.
Taigi kančia – asmenybės brandumo matas. Kančia dėl tiesos, solidarumo, išgelbėjimo, meilės gyvenimui, dėl kitų, kančia vardan to, kad taptum žmogumi – tai ir yra žmogiškumo matas. Jei žmogus to atsisakytų, sugriautų pats save. Juk ne veltui pagrindiniai žmogiškumo elementai (veiksniai) yra apginami išbandymais ir kančia. Ir tai ne literatūrinė metafora, tai tikrovė.
Kančia moko gyventi, atvėsina perdėtą entuziazmą
„Tik pats iškentėjęs išbandymus gali padėti kitiems“, – apie kilnią kančios prasmę kalba gydytojas. Štai kodėl ir kankinystė yra krikščioniškosios tapatybės patvirtinimas. Kančia moko gyventi, atvėsina perdėtą entuziazmą. Net ir kvailį su entuziazmu (o nuo tokių, sako, reikia laikytis kuo atokiau) kančia atvėsina. „Jauni žmonės, jauni kariai – geri kariai, jie nebijo mirti, bet jie blogi vairuotojai – jie nebijo pažeidinėti eismo taisyklių“, – pastebi gerbiamas medikas.
Kančia – ėjimas į susitikimą su gyvenimo iššūkiais, pusiausvyros atstatymas. Egzistuoja nerašytas dėsnis: jei žmogus jaučia, kad jam labai gerai sekasi, aukštai dėl to iškelia galvą, tai yra pirmasis požymis artėjančios kančios. Taigi jei labai sekasi, pradėk bijoti!
Tik Dievas, pasak V. Vyšniausko, gali išvengti kančios, bet nevengia – kenčia kartu su žmogumi.
„Mano pasvarstymai, – tikina vis tik gydytojas, – ne absoliutas, tai mano interpretacijos. Jei šešėlis panašus į šuns šešėlį, jei tas objektas urzgia kaip šuo, jo kvapas kaip šuns, tai tikriausiai bus šuo. Bet nebūtinai (gali būti vilkas, hiena…)…“
Autorės nuotraukoje – Vitas Vyšniauskas.
