Rengdamas naujus turistinius maršrutus, Vilkaviškio Verslo ir Turizmo centro direktorius Vitas Girdauskas surengė žygį automobiliais Tauro apygardos partizanų takais po Pilviškių ir Gižų seniūnijų kaimus ir miškelius. Į kelionę pakvietė Marijampolės Tauro apygardos muziejaus darbuotoją Giedrių Bagdoną, muziejininkus Eleną Rupeikienę ir šių eilučių autorių.
Žygio išvakarėse kartu išvykome patikslinti partizanų žūties, jų kovų vietų ženklus, kitas atmintinas vietas.
Serdokų kaimo klystkeliais
Partizanų žūties vietos įamžintos Genocido ir rezistencijos muziejaus išleistuose atlasuose, kai kur pastatyti specialūs ženklai. Kryptys prie atmintinų vietų neturi nuorodų, tad jas surasti paprastam mirtingajam gan keblu. Šeimenos seniūnijoje, nesančiame Vižaidų kaime, pravažiavus lauko keliuku už Šeimenos gyvenvietės, pasėliuose stūkso partizanų žūtį menantis specialus ženklas. Ši vieta žymi legendinio Tauro apygardos vado Vytauto Gavėno-Vampyro, jo adjutanto Stasio Ališausko ir Žvalgybos skyriaus viršininko Albino Švedo-Radasto tragiškos žūties vietą. 1950 metais vasario 9 dieną trys partizanai atvyko į Saukų sodybą ir čia išduoti žuvo. Partizanai pasitikėjo savo ryšininkais, tačiau KGB čia atliko savo juodą darbą.
Sekantis ženklas yra prie kelio Vilkaviškis-Marijampolė, kur Serdokų kaime Jono Juraičio sodyboje žuvo Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis. Netoli Gižų-Pilviškių sankryžos kairėje kelio pusėje artimieji pastatė kryžių Rūdos kaime žuvusiam partizanui Juozui Katiliui, kritusiam nuo kaimyno stribo iššautos kulkos.
Lietuvos kaimo grožis ir… skurdas
Pusdienį sugaišome ieškodami Masikvietiškio kaimo ribų. Sutikome apleistoje sodyboje jauną moterį, kuri nebežinojo, nei kur gyvena, nei kas jos kaimynai. Prie apleisto namelio nei sodo, anei daržo lysvės. Klausėme ir vyresnių gyventojų, tačiau vietovės, kur vyko partizanų susidūrimas su baudėjais, taip ir nesuradome. Tokio įvykio vietos nebežinojo ir ilgametė Šeimenos seniūnijos darbuotoja. Gal po šios publikacijos atsilieps ką nors žinantys apie Masikvietiškio kaime vykusias partizanų kautynes.
Sudėtinga buvo rasti Beržnavienės kaimą Pilviškių seniūnijoje. Atokios sodybos iškalbi moteriškė tą kaimo dalį, kuri trikampiu siekia Kazlų Rūdos savivaldybę, įvardino „Korėja“, nes labai toli nuo rajono centro. Padėjo mielos moterys iš Jurkšų kaimo. Ponia Gražina prisiminė, kad tame kaime, savo tėviškėje, Beržnavienės kaime, ūkininkauja Gediminas Adomavičius iš Pilviškių miestelio. Maloniai atsiliepęs į mūsų skambutį, Gediminas sutiko mūsų su Vitu ekipažą prie savo gražiai tvarkomos sodybos. Lauko keleliais per balas pasiekėme kaimo pakraštį, kartu bridome per ūkininko žirnių lauką. „Štai šiuose laukuose žuvo tie vyrai. Buvau vaikas, motina, išgirdusi šūvius, sugriebusi glėbin mažąjį mano broliuką, suskubo slėptis bulvinėje. A. Čibirka nusišovė, mačiau, kaip kruviną žemę užkasė“, – pasakojo Gediminas Adomavičius. O tai atsitiko, pasak mūsų vedlio, Stalniškės kaime, ant Jurgelaitynės žemės. Partizanų kovų aprašo atlase rašoma: „1947 m. Pilviškių valsčiuje, Beržnavienės kaime, MGB Pilviškių valsčiaus poskyrio operatyvinė grupė vykdė karinę-čekistinę operaciją ir jos metu susidūrė su partizanais. Per kautynes žuvo keturi partizanai: Andrius Čibirka, Antanas Dereškevičius, Jonas Kvedaras-Povas ir Vytautas Oleka-Žvalgas.“
Vykstame į Bagotosios kapines. Gediminas suranda keturių partizanų palaidojimo vietą. Uždegame žvakelę, tyloje stovime prie kapo jaunų vyrų, padėjusių jaunas galveles už Lietuvos laisvę..
Grįžtame į mus taip pradžiuginusio atradimais vedlio sodybą. Kieme tvarkingai apdengti stovi žemdirbio padargai, jaukus daržas su braškių lysvėmis, šiltnamis. Sėdime jaukioje pavėsineje. Supuosi kėdėje, kalbame apie pokarį, kaimo gyvenimą, karą Ukrainoje. Paprasti, šviesūs žmonės. Tai jie savo nuoširdžiu triūsu, grožio puoselėjimu puošia mūsų kraštą sodybas ir vienkiemius. Į sodybą mus pasikvietęs Gediminas pasakoja bendraujantis ir su legendiniu kaimynu Simu Kudirka, skaitantis jo gausios bibliotekos knygas.
Ten, kur žuvo legendinis vadas
Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys – išskirtinė asmenybė partizaniniame Lietuvos kare su okupantais. Sugebėjęs demaskuoti partizanų išdaviką J.Markulį-Erelį, pats žuvo išduotas tėvų sodyboje gyvenusios ir dirbusios tarnaitės, slapyvardžiu Tiesa. Apsistojusius Motiejaus Baltrušaičio sodyboje tris partizanus 1948 m. sausio 1 ąją dieną apsupo pagal specialų planą suburtos stribų ir kariuomenės pajėgos. Apsuptieji geriau pasirinko mirtį nei kančias nelaisvėje ir žūtį nuo budelio rankos. Kartu su vadu žuvo Juozas Balsys-Dobilas, Pranas Žaldaris-Šapalas.
Žūties vieta, esanti ūkininko Dielininkaičio žemės pakraštyje, sunkiai pasiekiama. Buvo miela, kad žemės savininkas leido prie paminklo važiuoti ne tik per jo kiemą, bet net pievą nušienavo laukdamas ekskursantų.
Gan sudėtinga lauko keliukais privažiuoti prie Sarmačinų kaime pažymėto partizanų žūties ženklo. Cementiniame paminkle įskaitomos tik kuopos vado Klemenso Rušinsko-Genio ir Žvalgybos skyriaus vado Vytauto Trapėnaičio-Šalmo pavardės. Kitoje paminklinio ženklo pusėje samanos dengia vos įskaitomas dar dviejų žuvusių partizanų pavardes.
Gižuose prie buvusios klebonijos kieme buvo išniekinti partizanų A. Arlausko, J. Žiūrio, A. Žaldario, A. Bajoraičio, V. Glinsko, J. Šeferio kūnai.Tą vietą žymi paminklinė lenta. Naujienėlės (Marijanavo) kaime Andriaus Bliūdžiaus sodyboje žuvo partizanas Kraptavičius Stasys-Artojas. „Ėjau iš mokyklos, žiūriu, dega Bliūdžiaus troba, girdisi šūviai, per pievą bėga vyras“, –įvykį pokaryje prisimena vietos gyventojas Kazys Vaitukaitis iš Marijampolės.
Ekskursantus Gižuose liepžiedžių arbata vaišino bendruomenės pirmininkė Virginija Svirupskienė. Aplankyta ir prie Gižų J. Lukšos-Daumanto knygoje aprašyta legendinė stribelnyčia su dar likusiomis partizanų kulkų žymėmis sienose, išlandžioti ir jos rūsiai, slėpę partizanų užspeistus sovietinius aktyvistus. Petro Rimšos sodyboje buvo leidžiama partizanų spauda, Nadrausvės kaime vyko Suvalkijos ir Dzūkijos partizanų suvažiavimas.
Žvakelė uždegta ir Barzdų kapinėse, kur palaidotas Opšrūtų mūšio vadas, „Žalgirio“ rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas.
Keliaujant partizanų takais, dar galima rasti ir neatrastų paslapčių.
Autoriaus nuotraukos.
