Marijampolė
Nuo mažens savo Pasaką turim,
Savo princus ir savo tarnus.
Tik, deja, su Vaikystės kepurėm
Dingsta mūsų svajonių dangus.
Dingsta rūmai, karaliai ir sodai,
Puošnūs rūbai, stebuklai visi.
Taip pilkai, taip liūdnai, taip vienodai
Tiksi Laikas dienų bruzdesy.
Tuščios dienos, bespalvės gatvės
Ir darbai neįdomūs visai.
Mūsų miestas alsuoja vienatve,
Nusibodusiais skamba varpais.
Bet juk miestas nekaltas, jei žmonės
Neatranda grožio jame,
Kai po savo dienų kelionės
Žengia kojos miesto žeme.
Jei nemato gaivinančių parkų,
Akmeninių centro takų.
Trūksta laiko pagirt miesto tvarką,
Pasakyt iš širdies: „Puiku!“
Kad ne gėda prieš mūsų kaimynus,
Prieš svečius iš kraštų tolimų.
Miesto spalvos, ne valgiai, ne vynas
Kviečia eiti iš savo namų.
Kai grįžtu aš į miestą savo,
Su kitais jį palygint galiu.
Ir anksčiau jis vilionėm alsavo,
O dabar pripažint privalu:
Paslaptingos fontanų spalvos,
Parko medžių rami atgaiva.
Būtent čia nejaučiu vienatvės,
Šiam mieste aš jaučiuosi SAVA…
Sveiki atvykę į Marijampolę!
Tik nesakykit, kad Šešupė jums – ne upė,
Kad suvalkietis jums – jau ne žmogus.
Geriau, šiltai prie zelikio sutūpę.
Ant jo išsidžiovinkit pantaplius.
Neporinkite mums, kad jūs plėškės nematėt,
Vogelio rankoje neteko jums turėt,
Kad jums į delną neįdūrė dratas,
Neteko stuboje šaltoj gulėt.
Kad jūsų žiurkšte nespindėjo klemerukas,
Kad nedegė su blynais skaurada,
Kad nežavėjo jūsų sielos ūzarukas,
Neapsisukdavo nuo gladijų galva.
Paimdavot matiką, vėl pasakę „aisu“,
Pro kurkes ir kitus baisius paukščius,
Palikę tvarte kanabėką baisų,
Eilinį kartą vėl pro runkelius ir pro barščius.
Močiutė ne be reikalo kalbėjo:
„Kap usiklosi, tep, vaikeli, teks gulėt“.
Nebaisūs suvalkiečiai – broliai,
Tik reikia mūsiškai mokėt kalbėt.
Laiškas grafienei Pranciškai Butlerienei
Ką pasakytumėt šiandien, Pranciška,
Grafiene iš labai senų laikų?
Dėkotumėt visiems ar peiktut viską,
Sukurtą rankom vėlesnių kartų?
Šiandien tiek gatvių, parkų ir mašinų,
Į dangų galvas kelia pastatai,
Tiek daug kalbų jauni miestiečiai žino
Ir vardas miesto tariamas labai tvirtai.
O buvo tik nedidelis kaimelis.
Starapole vadinos ir tada
Nuėjot savąjį Rožančių kelią –
Bažnyčiai buvo surasta vieta.
Išdygo vienuolynas. Jau vienuoliai
Pradėjo Marijampolę statyt.
Jūs viską prižiūrėjot itin uoliai.
Norėjot ateitį šviesiom spalvom matyt.
Tik moteris jūs buvote: našlė, seniūnė,
Kuriai rūpėjo ne vien dvaro, darbo reikalai.
Nors ir žinojot – neuždės karūnos,
Širdis pasakė: „Miestą kurti privalai!“
Ir susijungė du maži miesteliai,
Ir buvo pavadinti Marijampolės vardu.
Visi suprato, ką grafienė ir vienuoliai gali
Kultūra, švietimu, o ne kardu.
Tik išmintinga moteris galėjo
Mums dovanoti miestą iš tiesų,
Kad Jūsų nenuvilsime, tikėjot,
Todėl dėkoju lūpomis visų.
Gražėja ne vien Jūsų vardo gatvė,
Miela Šešupė ir toliau ramiai tekės.
Šiame mieste negalima vienatvė
O Jūsų mums reikėjo ir reikės…
