Dveji COVID-19 pandemijos metai paskatino švietimo sistemos pokyčius ir paspartino skaitmenizaciją. Kasdienybe tapo tai, apie ką anksčiau buvo kalbama tik galvojant apie tolimą ateitį – nuotolinis mokymasis, virtualios klasės, skaitmeninis turinys.
Pandemija mus ne tik pamokė, kaip greitai situacija gali pasikeisti, ar parodė, kaip sparčiai nuo tradicinio mokymosi gebame pereiti prie visiškai skaitmeninės aplinkos, bet kartu atvėrė naujas galimybes ir išryškino spragas. Kodėl svarbu atkreipti į jas dėmesį? Nes nereikia tikėtis, kad dar grįšime prie to, ką prieš dvejus metus laikėme įprastu, „normaliu” mokymusi. Naujoji švietimo realybė bus vedama technologijų (angl. tech-driven). Tad kaip keisis švietimas ir ko galima tikėtis?
Hibridinis mokymasis – ne tik pandemijos metu
Hibridinį mokymąsi turėjo progą išbandyti visi – priprato, išmoko dirbti naujomis aplinkybėmis. Ar toks mokymo būdas išliks po pandemijos? Nemažai aspektų rodo, kad taip. Viena pagrindinių priežasčių – hibridinio mokymosi suteikiamas lankstumas.
Situacijas, kada hibridinis mokymasis galėtų būti ypač naudingas, neretai atstumia mūsų pačių ribotas mąstymas. Hibridinis mokymasis tinkamas ne tik kai susirgęs mokinys yra priverstas kuriam laikui atsitraukti nuo mokyklos, bet ir, pavyzdžiui, keliaujant.
Į keliones ilgą laiką žvelgėme kaip į pramogą, laisvalaikį, kuris nėra suderinamas su pamokų lankymu ar namų darbais. Tačiau žmonės darosi mobilesni, o atstumas dėl technologinių galimybių tampa vis mažesne kliūtimi dirbti ar mokytis iš bet kurios pasaulio vietos. Pastebima, kad net šeimos su mažesniais vaikais vis dažniau renkasi vadinamąsias darbostogas (angl. worcation) ir išvyksta kelioms savaitėms, net mėnesiams. Ten, kur anksčiau kliudydavo mokykla, dabar naujas galimybes suteikia hibridinis mokymasis – nėra jokio skirtumo, iš kurios pasaulio dalies vaikas prisijungs į pamokas.
Manau, kad ši situacija taps vis aktualesnė, todėl ir švietimo sistema bus priversta prisitaikyti, tapti lankstesne. Galbūt pirmiausia tai bus lengviau padaryti privačioms mokykloms, bet manau, kad laikui bėgant hibridinis mokymas visur turės platesnių pritaikymo galimybių.
Pamokos kosmose ir kitos virtualios realybės galimybės
Jau netolimoje ateityje mokyklos turėtų tapti gerokai atviresnės virtualiam ugdymui. Galima išskirti dvi virtualaus ugdymo kryptis. Pirmoji – papildyta realybė (angl. augmented reality), kai pamokose pasitelkiama daugiau įvairaus skaitmeninio, 3D vizualizacijomis praturtinto, mokymui pritaikyto interaktyvaus turinio, tokio kaip programėlės, edukaciniai žaidimai, įvairios aplikacijos ir pan.
Antroji – kai mokymui pasitelkiama virtuali realybė. Virtualios pamokos nėra naujiena, bet tai vis dar laikoma tradicinio ugdymo turinį praturtinančia pramoga, o ne tikru mokymu. Taip iš dalies irgi yra todėl, kad trūksta kokybiško virtualaus turinio, kai užsidėjęs virtualios realybės akinius gali išgyventi vizualią mokymosi kelionę – pažinti ir tyrinėti žemės gelmes, kalnus, vandenynus ar kosmosą arba kai kuriais atvejais net praplėsti realybės galimybes, pavyzdžiui, atsiduriant augalo ar žmogaus kūno viduje, ląstelėje ar panašiai.
Dėmesys virtualiai realybei itin sparčiai auga visame pasaulyje – prognozuojama, kad investicijos į šios srities plėtrą švietimo srityje iki 2025 m. pasieks 700 milijonų dolerių. Ar galima tikėtis, kad virtuali realybė švietime įsitvirtins jau kitais metais? Tikėtina, kad dar ne taip greitai, bet daromės vis imlesni technologijoms ir to galime laukti netolimoje ateityje.
Dirbtinis intelektas pakeis mokytojus?
Dirbtinis intelektas – dar viena iš technologijų, kuri sparčiai skinasi kelia švietimo srityje. Jo teikiamas privalumas – galimybė individualizuoti ir diferencijuoti mokymąsi. Naudojant dirbtinį intelektą mokymosi turinys yra pritaikomas prie kiekvieno mokinio asmeninių gebėjimų.
Mokiniui atliekant užduotis dirbtiniu intelektu paremta programa stebi, kaip jam sekasi: jei geriau – lengvesnes užduotis praleidžia ir duoda sunkesnes, kai pasidaro per sunku – užduotis palengvina, panorus pakartoti įgytas žinias – pateikia tokius uždavinius, kurie sunkiau sekėsi. Tokios programos duoda grafiškai patrauklų grįžtamąjį ryšį ir patį užduočių diferencijavimą atlieka kur kas efektyviau, nei tai galėtų padaryti pats mokytojas.
Ypač dirbtinis intelektas yra tinkamas tiksliesiems, gamtos mokslams, kur įsiminimo ir kartojimo reikalaujanti informacija gali būti labai lengvai perkeliama į dirbtinio intelekto valdomą programą. Dirbtinio intelekto pagrindu kurti uždavinynai yra didžiulė pagalba mokytojui, todėl manau, kad tokių sprendimų ateities mokymo procese matysime vis daugiau. Kai kuriose šalyse ši tendencija jau labai pastebima, ypač anglakalbėse šalyse, kurioms netrūksta jų kalba pritaikyto turinio.
Reikalingi skaitmeninio turinio kūrėjai
Naudodami technologijas nuotoliniam ugdymui ieškome ir tam labiau pritaikyto turinio – elektroninių knygų, programėlių, edukacinių žaidimų, simuliacijų ir kitų priemonių, kurios galėtų padidinti interaktyvumą, padarytų mokymosi patirtis vizualesnėmis ir aktyvesnėmis.
Deja, šiuo metu didžioji dalis skaitmeninio turinio yra kuriama anglų kalba. Skaitmeninio turinio ir skaitmeninio mokymo paslaugas teikiančių kūrėjų paklausa sparčiai auga, tą rodo jų populiarumas, pritraukiama auditorija. Todėl viena iš tendencijų, kurią netrukus turėtume pastebėti – didėjantis lietuviško turinio kūrėjų skaičius ir paties turinio kiekis bei kokybė.
Ugdymo formų įvairovė reikalauja pokyčių mokymo erdvėse
Net ir sugrįžus į klases nebebus galima apsiriboti tik mokymu iš vadovėlių – būtina ieškoti naujų formų, metodų. Vienas tokių – projektai. Jie gali tapti papildoma veikla šalia įprasto ugdymo turinio, kaip kad įvairios iniciatyvos ar socialiniai projektai, arba tiesiogiai sietis su mokymosi turiniu, kaip kad tiriamieji projektai.
Įvairesni ugdymo būdai reikalauja laisvesnės, atviresnės aplinkos, erdvių, kur projektines užduotis būtų galima atlikti grupėse, dirbti poromis, kur vyktų projektų aptarimai, pristatymai. Tai nėra paprastos ir greitai įgyvendinamos permainos, tačiau galvojant apie šiuolaikiniams poreikiams pritaikytą mokymosi erdvę reikėtų atkreipti dėmesį, kad ir architektūriniai sprendimai turėtų atitikti ugdymo viziją ir padėti jai skleistis.
Šia filosofija vadovaujasi Danijoje veikianti Oerestado gimnazija, kuri yra viena pirmųjų pasaulyje suprojektuota tarsi viena didelė klasė, lengvai transformuojama į skirtingas mokymosi erdves. Iš šio pavyzdžio įkvėpimo semiasi ir 2022 m. rugsėjo 1-ąją duris atversiantis naujas „Erudito licėjaus” pastatas Aguonų gatvėje, Vilniuje. Mokykla išsiskirs ne tik modernia gamtos mokslų ir technologijų laboratorija, baseinu, nuosava valgykla, bet ir didele įvairove erdvių, kuriose galės vykti kitoks mokymasis – ne visas pastatas bus suskaidytas į klases, o bus palikta daug erdvės bendram darbui, interaktyvioms veikloms.
Hibridinis mokymasis, virtuali realybė, dirbtinis intelektas, kitokios edukacinės erdvės – tik kelios kryptys, kuriomis artimiausiu metu judės švietimas.
Itin svarbu suprasti, kad turime paruošti ir savo mokinius kitokiai mokymosi ateičiai bei paklausti savęs, ar mūsų mokytojai pasiruošę pokyčiams? Ir ką galime padaryti, kad atsakymas būtų teigiamas.
Parengė doc. dr. Nerijus Pačėsa, „Erudito licėjus” steigėjas ir vadovas
Nuotraukoje – Nerijus Pačėsa.
