Švietimo kokybė yra vienas dažniausiai sutinkamų rodiklių įvairiuose ugdymo politiką ir strategiją apibrėžiančių dokumentų, tame tarpe ir dalykų programose, tačiau kartu tai yra labai sunkiai apčiuopiamas ir nevienodai apibūdinamas terminas. Vilniaus universiteto mokslininkai – Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Irena Stonkuvienė, Filosofijos fakulteto docentė dr. Agnė Juškevičienė ir pedagogas, socialinių mokslų daktaras, leidyklos „Šviesa“ ekspertas Simonas Šabanovas – atliko lyginamąjį tyrimą ir apibrėžė, kaip švietimo kokybę supranta ir vertina skirtingos ugdymo procese dalyvaujančios grupės – tėvai, mokytojai, mokyklų administracijos darbuotojai ir darbdaviai.
Tyrimo dalyvių nuomonės apie tai, kas yra kokybiškas švietimas, gerokai išsiskiria. Vis dėlto mokslininkams pavyko suformuluoti pagrindines išvadas ir rekomendacijas, kurias jie šią savaitę pristatė Tarptautinės technologijų, edukacijos ir plėtros akademijos (angl. IATED – International Academy of Technology, Education and Development) mokslinėje konferencijoje „ICERI 2021“.
Ekonominis ir humanistinis požiūriai
Švietimo kokybę apibrėžia įvairūs oficialūs dokumentai – moksliniai straipsniai, švietimo institucijų strategijos ir rezultatų ataskaitos. Pats švietimo vertinimas priklauso nuo daugelio ideologinių, socialinių ir politinių vertybių. Vieni apibrėžimai labiau akcentuoja kiekybinius, išmatuojamus rezultatus – tai būdinga ekonominiam požiūriui į švietimą, o kiti daugiau dėmesio skiria pačiam edukacijos procesui – kas vyksta pamokose – tai labiau atspindi humanistinę švietimo tradiciją.
Tyrėjai išsiaiškino, kad visuomenės supratimas apie švietimą išsiskiria, pirmiausia dėl požiūrio į tai, ko siekiama ir kas turėtų vaidinti svarbiausią vaidmenį tikslus paverčiant realybe. Doc. dr. A. Juškevičienė pateikė net keletą įžvalgų, skatindama atkreipti dėmesį į švietimo kokybės sampratą ir į jos įgyvendinamumą.
„Akivaizdu, kad tėvai, mokytojai ir darbdaviai skirtingai suvokia švietimo kokybę. Pavyzdžiui, tėvai, kalbėdami apie švietimo kokybę, daugiausiai iš visų tirtų grupių nurodo mokytojo asmenybės, nuolat besimokančio mokytojo svarbą. Patys mokytojai pabrėžė, kad švietimo kokybė priklauso nuo mokytojo socio-emocinės būsenos. Žinoma, tai tik dalelė viso tyrimo, bet įdomu tai, kad darbdaviai mokytojo vaidmens apskritai neakcentuoja arba mini labai minimaliai“, – teigė doc. dr. A. Juškevičienė.
Biurokratiniai svertai paremti ekonominiais rodikliais
Viena iš pagrindinių lietuvių mokslininkų išvadų – tai, kad darbdaviai ir tėvai labiau linkę laikytis humanistinio požiūrio ir pirmenybę teikia inovatyvioms ugdymo praktikoms (turiniui, metodams ir kita), padedančioms užauginti laisvą, atsakingą, kūrybiškai ir kritiškai mąstančią asmenybę. Jie taip pat pabrėžia būtinybę glaudžiai bendradarbiauti visoms ugdymo procese dalyvaujančioms šalims – šeimai, mokyklai, būsimiesiems darbdaviams ir kitoms visuomenės grupėms.
Tačiau kiti informantai tokia švietimo vizija nepasitiki ir nemano, kad įmanoma ją įgyvendinti. Vietoje to, praktikoje naudojami įvairūs biurokratiniai ir administraciniai svertai, o mokyklos verčiamos sekti ekonominiu švietimo kokybės vertinimo keliu. Dr. S. Šabanovas kartu įvardino ir vieną iš pagrindinių iššūkių, kodėl švietime nepavyksta dirbti sėkmingai.
„Pasirodo, kad tėvai ir darbdaviai net nemini PISA ar VBE rezultatų, dėl kurių taip jaudinasi švietimo atstovai. Vietoje standartizuotų žinių patikrinimų ir jų rezultatų, tėvai ir būsimieji darbdaviai akcentuoja kiekvieno žmogaus individualumą. Taip išryškėjo, kad neturime vieningos švietimo ambicijos, kuri apibrėžtų, kokio ugdymo norime – ar akcentuoto į akademinius rezultatus, ar vis tik į holistinės asmenybės formavimą? Tėvai, darbdaviai ir net su vaikais dirbantys mokytojai yra linkę akcentuoti ne akademinius pasiekimus, o asmenybės raidą“, – teigia dr. S. Šabanovas.
Pasak švietimo eksperto, šiuo metu ugdymo procesas daugiau priklauso nuo pavienių praktikų – mokyklų vadovų požiūrio ir sprendimų, mokytojo darbo klasėje, pasirenkamų ugdymo priemonių ir jų kūrėjų. S. Šabanovu teigimu, leidykla „Šviesa“, būdama viena iš tyrimo iniciatorių, siekė „pasitikrinti“ švietimo kokybės sampratą ir suprasti, kaip ji keičiasi. Tai itin svarbu atlikti prieš pradedant kurti bendrojo ugdymo programas, kad galima būtų atliepti skirtingus lūkesčius ir perkelti juos į mokomąją medžiagą.
Kas yra išsilavinęs žmogus?
Kaip pastebi tyrėjai, kalbėdami apie švietimo kokybę praktikoje, pirmiausia turėtume susitarti, ko švietimo pagalba siekiame. Čia vėl susiduriame su dilema, nes darbdaviai kiek kitaip supranta išsilavinusio žmogaus kriterijus negu dalyvaujantieji ugdymo procese.
„Darbdaviai visus savo atsakymus apie švietimo tikslus ir ugdymo procesą siejo su tuo, koks, jų manymu, turi būti išsiugdęs arba kitaip – išugdytas žmogus. Jiems švietimo kokybė priklauso nuo to, koks darbuotojas ateina į darbo rinką ir visuomenę plačiąja prasme. Ir čia darbdaviai pateikė tikrai visuminį ir tokį ganėtinai holistinį vaizdą: asmuo ugdomas neišskaidytoje sistemoje, o integruojant dalykus, ypatingai svarbus kūrybiškumas, kritinis mąstymas, praktinis žinių taikymas. Itin pabrėžtas buvo individualybės ugdymas, personalizuojant, individualizuojant ugdymosi procesą. Tuo tarpu kitos tyrimo dalyvių grupės – tėvai ir mokytojai – švietimo kokybę dėliojo iš įvairesnių skirtingų detalių: nuo orientavimosi į mokinį, mokyklos vadybos, iki tėvų įtraukimo į ugdymo procesą“, – teigia doc. dr. A. Juškevičienė.
Negalime pasiekti to, dėl ko nesutariame
Tyrėjai nesiėmė spręsti, kurie lūkesčiai, švietimo sampratos ir tikslai yra geresni, tiesiog įspėjo, kad vieningo sutarimo neturime. Todėl turėtume būti sąmoningi ir nepriimti švietimo kokybės sampratos kaip savaime suprantamos, o kiekvieną kartą tiksliai apibrėžti, ko siekiame ir kaip.
„Čia galime pamąstyti, kad galbūt, kalbant apie švietimo kokybę, reikia labai aiškiai atskirti, kur yra procesiniai dalykai, o kur yra tai, ko mes turime siekti. Darbdaviai labai aiškiai kalba apie tai, kas turi būti pasiekta, kokia asmenybė išugdyta. Kitos grupės labiau akcentuoja patį procesą, kaip turime užtikrinti švietimo kokybę. Mano nuomone, darbdavių švietimo kokybės modelis yra sistemingesnis“, – vertina doc. dr. A. Juškevičienė.
Jos kolegė doc. dr. Irena Stonkuvienė atkreipė dėmesį, kad norėdami perkelti tikslus į praktiką pirmiausia turėtume susitarti, ko mes, kaip visuomenė, norime pasiekti. Į tai turėtų būti orientuoti ir strateginiai dokumentai, ir veiklos vertinimo metodai, ir ugdymo priemonės.
„Apibendrinant kokybinio tyrimo rezultatus matyti, kad tiek tyrime dalyvavę darbdaviai, tiek mokytojai, tiek tėvai akcentuoja būtent humanistinį požiūrį į švietimo kokybę. Buvo išskiriamos į laisvos, atsakingos, kūrybiškai ir kritiškai mąstančios asmenybės ugdymą nukreiptos inovatyvios ugdymo praktikos (turinys, metodai ir t.t.), pabrėžiama personalizuoto ugdymo, paremto vertybėmis ir aiškia ugdymo filosofija svarba, šeimos, mokyklos, darbdavių ir kitų švietimo kokybe suinteresuotų grupių bendradarbiavimo būtinybė ir t.t. Tačiau iš kai kurių atsakymų ryškėja, kad toks požiūris yra daugiau siekiamybė, nei reali švietimo praktika. Mokyklos naudojant įvairius biurokratinius ir administracinius svertus vis dar yra verčiamos laikytis ekonomistinio požiūrio į švietimo kokybę“, – teigia doc. dr. Irena Stonkuvienė.
