53.
Žiema buvo ilga ir šalta, net artėjant kovui, nebuvo jokios užuominos apie artėjantį pavasarį. Rytė dažniausiai sėdėjo namuose, tai ką nors siūdama, tai sėdėdama pas Ancę ir klausydama jos nesibaigiančių pasakojimų apie žiūrėtus serialus ar prisiminimų iš jaunystės. Niekas pas jas nėjo ir pačios niekur nekėlė kojos iš namų, nebent į parduotuvę. Ancė vijo Rytę pasivaikščioti, tačiau ši tik abejingai numodavo ranka. Ancės dukros skambino nedažnai, žinojo, kad su motina Rytė, reiškia, bus prižiūrėta, be to, savi darbai ir rūpesčiai gulė ant jų pačių gyvenimo. Net ir Šarūnas – ir tas skambino retokai, motyvuodamas, kad yra labai užimtas. Rytė jautė, kad jis pasikeitė, tarsi dingo ta slapta gija, jungusi juos abu nuo vaikystės, pokalbiai apsiribodavo tik klausimais apie Ancę, apie sveikatą, apie orus. Rytė apatiškai susitaikė su tuo, nusprendusi, kad nereikia visa galva lįsti į jo širdį. „Kas ten žino, kaip jam toje Italijoje, gal tikrai sunku vienam be artimųjų,“ – mintyse teisino Šarūną, tik truputį suspausdavo širdį, prisiminusi jų atvirus pokalbius, brolišką Šarūno atjautą ir supratimą. Tačiau tylėjo ir prieš Ancę dėjosi linksma ir patenkinta.
– Na, vaikeli, išeik gi į lauką, visai išbalai, amžinai susikūprinusi prie tų savo siuvinių. Kur matyta – merga kaip uoga, o ištisai namuose sėdi. Kai buvau tavo metų, manęs net surišę nebūtų išlaikę kambary. Ar pūga, ar lietus, lėkdavome šokti ar susirinkę pas ką nors linksmai vakarodavome. O tu kaip kokia senė: namuose ir namuose.
– Kurgi aš viena eisiu? – atšaudavo Rytė. – Gatvėmis slampinėti šalta, po parduotuves vaikščioti nenoriu, nes pinigų ne per daug, tai kur dar? Gražina kaime užpustyta sėdi, net ir pas ją nusigauti nelabai yra kaip. Va, prasidės sesija, prisivaikščiosiu. Atšils, eisiu darbo ieškoti, kiek galima dykai sėdėti.
Ancė tik atsidusdavo. Rytė dažniau sėdėjo pas tetą nei savo bute, jai atrodė, kad pas Ancę kažkaip net šilčiau. Gal dėl to, kad ne viena buvo. Namo parbėgdavo tik tuomet, jei reikdavo ką nors skubiai pasiūti ar kas nors pasimatuoti ateidavo.
Tačiau paskutinę vasario dieną viskas pasikeitė. Rytę pažadino vandens teškėjimas už lango. Pašokusi iš lovos, pribėgo prie lango – iš apsiniaukusio dangaus dulkė smulkus pilkas lietus, sniegą paversdamas į purviną košę. Žmonės skubėjo susigūžę, prisidengę spalvotais skėčiais, bet vis tiek buvo juntamas pavasario dvelksmas.
Pavasaris atėjo staiga ir kažkaip net nelauktai. Kiekvieną dieną buvo vis šilčiau ir šilčiau. Rytė vis dažniau išsmukdavo į lauką, mėgo pasivaikščioti netoli namų esančiame nedideliame parke, kartais, atsisėdusi ant suolelio, užsimerkusi atkišdavo veidelį saulei ir pasiduodavo svajonėms. Kartais pavykdavo prikalbinti ir Ancę, kuriai buvo sunkoka lipti laiptais, kažkokia liga įsimetė ir į koją. Rytė su nerimu stebėjo, kaip diena po dienos silpsta tetos sveikata ir bijojo, kad vieną dieną gali jos netekti. O juk tai buvo vienintelė jos atrama gyvenime. Pusseserės buvo labai geros, geras buvo ir Šarūnas, bet jie visi turėjo savus gyvenimus, ir ji niekam nenorėjo užkrauti savų rūpesčių, abejonių, minčių, net ir pasitarti nelabai buvo su kuo. Tiesa, Gražina jos nepamiršo, dažnai skambino, rūpinosi, kvietė į svečius, bet Rytei vis atrodė, kad ji tik visiems maišosi po kojomis, kad ją pakenčia tik iš gailesčio. Norėjosi verkti, bet ji nebuvo pratusi kam nors rodyti ašaras, net pačiai sau, vaikystė su alkoholike motina išmokė ją visas nuoskaudas, nemalonumus nuryti sukandus dantis tylint. Ypač po tarnystės pas Zuzaną.
54.
Atėjo ir praėjo sesija, ne itin pasisekusi, bet šiaip taip Rytė išsikapstė be skolų. Moksle nebuvo tarp geriausiųjų, bet praktiniuose darbuose jai niekas neprilygo. Tarp kurso draugų buvo tyli, santūri, neieškojo jokių draugysčių ir ne dėl to, kad nepatiko naujieji pažįstami, bet manė, kad ji jiems neprilygs nei protu, nei žiniomis. Mokytis jai nelabai patiko, nenorėjo kimšti sau į galvą, jos manymu, nereikalingų dalykų. Žinoma, kai kas jai labai patiko, būtent tai, kas lietė praktinius dalykus. Arba meną, nors ir čia žiojėjo didžiulės žinių spragos. Geriausiai sekėsi perprasti žmogų, atrasti jam tinkamiausią rūbo modelį ar medžiagą. Jos pasiūtus rūbus visada atrinkdavo į kolegijoje rengiamus mados vakarus ir čia net kai kurios dėstytojos kreipė dėmesį į jos patarimus. Namuose užsakymų irgi netrūko, bet nepuldavo prie kiekvieno darbelio. Jei užsakovė atkakliai piršdavo savo nuomonę, Rytė atsisakydavo, motyvuodama, kad labai užimta.
Sniegas dingo taip greitai, kad net užsimiršo aplinkui kūpsoję dideli pusnynai. Nepastebimai išsprogo medžių pumpurai, sužaliavo gatvių pakraščiais pirmoji žolė, pražydo pirmosios gėlės. Rytė įprato vis užsukti į turgų, kur pirmiausiai pereidavo gėlių pardavėjų eiles. Kasdien skambino Gražina, kviesdama atvažiuoti į svečius.
– Viskas, brangiosios, jau nešalta, jau visi sveiki, taip kad nenoriu klausytis jokių atsisakymų. Suprask, ir Ancei, ir tau reikia pakvėpuoti grynu oru, kiek judvi ten tarp miesto dūmų galite dusintis. Sesija jau pasibaigė, taip kad Jonukas atvažiuos šeštadienį judviejų paimti, – jokių prieštaravimų nenorėjo klausytis Gražina.
– Betgi pas jus pats darbymetis, mes tik trukdysime, – bandė prieštarauti Rytė.
– Nebijok, rasime darbo ir judviem, – nusijuokusi Gražina padėjo telefoną.
Tačiau viskas baigėsi visai neplanuotai. Penktadienį vakare paskambino Gražina ir verkdama pranešė, kad mirė Jono mama. Sužinojusi pravirko ir Ancė.
– Mes atvažiuosime autobusu, – pareiškė Rytė.
– Net negalvokite. Kaimynas, tas, prisimeni, kur apie tave uodegą vizgino, kombainininkas, paims jus ir atveš. Laidosime sekmadienį, ten netoli yra gražios kapinaitės, kur motinėlės tėvai palaidoti. Ji irgi ten norėjo…
– Bet kam to kaimyno, atvažiuosime pačios, – prieštaravo Rytė.
– Nesiginčyk, jis vis tiek į miestą paimti vainikų važiuoja. Be to, ir tavo pagalbos reikės, žinoma, jei gali…
– Na, ką tu šneki, žinoma, kad galiu.
55.
Veiklos užteko ir Ancei, ir Rytei, nes Gražina, kokia stipri bebūtų, vis tiek buvo šiek tiek sutrikusi, todėl Ancė viską perėmė į savo rankas, nustūmusi į šoną lėtą ir nedrąsią Jono brolienę. Rytė užsiėmė su Mykoliuku, kuris drąsiai ėjo jai ant rankų. Jis jau vaikščiojo, todėl Rytė tik spėjo jį gaudyti ir atiminėti viską, ką tas bėgdamas nugriebdavo. Ji mokėjo su vaikais apsieiti, juk kaime visa jos paauglystė praėjo prižiūrint kaimynų vaikus. O ir Mykoliukas prisirišo prie jos, sekiojo iš paskos ištiesęs rankeles, kad jį Rytė pakeltų, priglaustų, tarškėjo savo kalba, kurią Rytė puikiai suprato. Ją labai nustebino, kad į laidotuves atvažiavo ne tik Martynas, bet ir Diana su Alvina. Tiesa, jos atvažiavo atskirai nuo Martyno ir matėsi, kad šis visai nenusiteikęs bendrauti su jomis. Pasisveikinęs su Ryte, jis daugiau bendravo su Gražina, Ance, ilgai apie kažką susėdę lauke kalbėjosi su Jonu. Užmigdžiusi Mykoliuką, Rytė šoko padėti šeimininkėms virtuvėje. Kai nutaikiusi minutėlę nubėgo pažiūrėti, ar nepabudo Mykoliukas, grįždama sutiko Alviną su Diana.
– Tai įsitaisė Gražkė kaip reikiant, – su pagieža iškošė Alvina. – Gerai apsisuko, šitokia sodyba, ir viskas jos dabar, kai anyta mirė. Gal numarino, kad greičiau viskas jai liktų?
– Kaip tau ne gėda? – net išraudo Rytė. – Mamelė buvo labai geras žmogus, ir Gražina ją kaip savo mamą prižiūrėjo. Ne dėl turtų.
– Ar tu visai kvaila, ar tik apsimeti? – kreivai šyptelėjo Alvina. – Dėl tokios sodybos ir aš gerą pavaidinčiau.
– Na, tu tai tikrai, – neiškentė Rytė. – Tik kad tavo vaidyba tau nepadeda. Niekas netiki.
– Ką tu supranti? – įsiuto Alvina. – Būčiau norėjusi, Jonas būtų mano buvęs.
– Baik, Alvina, – įsikišo Diana. – Ko tu dabar prikibai?
– Ką čia baigti? Ar nematei, kaip šita kaimo durnė tavo broliukui ant kaklo kabinosi? O ją visi vos ne šventąja laiko. Dar mažai tave miške išvoliojo? – suputojo Alvina.
– Kas čia kam kabinosi? – staiga greta pasigirdo Martyno balsas. Negirdimai priėjęs stovėjo medžio šešėlyje su negera šypsena lūpose. – Eik, Ryte, man reikia su Alvina pasišnekėti.
Nė žodžio netarusi Rytė apsisuko ir nuėjo, atsisukusi matė, kaip Martynas, palinkęs prie Alvinos, kažką jai kalbėjo, o ši stovėjo nuleidusi galvą. Kaip ir Diana, šiek tiek pasitraukusi į šalį. Burnoje buvo neskanu lyg suvalgius kokią šlykštynę, tačiau per jėgą suvaldžiusi ašaras grįžo į virtuvę. Pro langą matė, kaip Diana su Alvina grįžo į trobą.
Po laidotuvių visi dar negreitai skirstėsi. Diana pamojo Rytei, kad prieitų.
– Nekreipk dėmesio į Alviną, argi tu jos nežinai. Dažnai net negalvoja, ką sako, pati įsipiršo važiuoti į laidotuves, jos niekas net nekvietė. Tiesiog buvo nepatogu pasiųsti po velnių, juk kažkada buvo draugės su Gražina, – gynė Alviną Diana.
– Aš ir nekreipiu, bet nepakenčiu, kai užsipuola kitus. Kuo jai Gražina užkliuvo? – vis dar pyko Rytė.
– Elementarus pavydas, – šyptelėjo Diana. – Matai, pati niekaip nesugeba savo gyvenimo susitvarkyti, tai ir siunta ant visų. Norėjau pasiūlyti jus su Ance namo parvežti, bet Martynas sakė parveš. Jis lieka nakvoti, su Jonu kažkokių reikalų turi.
Rytė šiek tiek nustebo, net Jono brolis su žmona namo susiruošė, tai ko gi tam Martynui likti. Ancė su Ryte padėjo nusiverkusiai Gražinai viską sutvarkyti, Diana su Alvina išvažiavo pirmutinės, net neprisėdusios prie gedulingų pietų stalo. Diana pasiteisino, kad darbai laukia, o Alvina, atsainiai burbtelėjusi „viso“, pirmoji nėrė į mašiną. Martynas palydėjo ją negeru žvilgsniu.
– Ką tu jai pasakei, kad išlėkė, kaip įkirpta į uodegą? – nutaikiusi progą paklausė Martyno.
– Tau geriau nežinoti, – nusijuokė Martynas. – Nėra ką čia jai veikti tarp normalių žmonių. Beje, jus su Ance rytoj parvešiu, taip kad tavo kombainininkas gali pailsėti.
– Ką tu čia šneki? – net raustelėjo Rytė. – Nerūpi man joks kombainininkas, Gražina tik juokauja.
– Tai gal kas nors kitas rūpi? – smalsiai į ją pažiūrėjo Martynas.
Rytė net nusijuokė.
– Kas čia, tardymas? Niekas man nerūpi kol kas.
– Bet matau, kaip tu vaikus myli, ar nenori savo šeimos?
– Norėti nedraudžiama, bet dar neradau savo žmogaus, su kuriuo norėčiau vaikus auginti. Ir iš viso dar apie tai negalvoju, reikia ant kojų atsistoti, niekam nenoriu našta būti, – susimąsčiusi pratarė Rytė. – Įpratau viską gyvenime pati pasiekti, todėl nesiruošiu niekam ant sprando atsisėsti.
– Na, na, – neapibrėžtai pratarė Martynas.
– O kodėl tu namo nevažiuoji šiandien? – pasmalsavo Rytė. – Diana sakė, kad mus parveši. Mes ir autobusu galime parvažiuoti. O gal mes dar ir rytoj nevažiuosime, tai lauksi?
– O kas man ir palaukti? – šyptelėjo Martynas nueidamas. – Pasakykite, kai norėsite važiuoti.
Rytė, nesuprasdama, ar jis čia juokauja, ar rimtai kalba, tik galvą pakraipė.
– Ką judu su Martynu taip intensyviai aptarėte? – paklausė Ancės, kai vakare atsigulė miegoti.
– Kad nieko tokio, – nusižiovavo Ancė. – Pažįstamų bendrų atradome. Geriau jau miegokime, pavargau gerokai. Ir nuo darbų, ir nuo kalbų. Jau nelabai kas iš manęs, ne taip kaip anksčiau. Labanakt.
Gražina dar kalbino pasilikti, Rytė beveik norėjo, bet Ancė laukė diena iš dienos žadėjusios atvažiuoti vienos iš dukterų, tai kategoriškai atsisakė. Martynas tylėdamas laukė, ką jos nuspręs. Po sočių pusryčių, kuriuos šį kartą gamino Ancė, pagaliau susiruošė važiuoti.
– Sunku bus be mamelės, – atsiduso vėl susigraudinusi Gražina. – Tokių žmonių paieškoti reikia, ji man kaip tikra mama buvo, gal net geresnė. Ir Mykoliukas ją labai mylėjo. Ką darysi, bent jau gražų amžių nugyveno…
Rytei nedavė ramybės vienas klausimas, todėl pasivedėjo Gražiną į šoną:
– Sakyk, o ko Martynas liko nakvoti? Kad mus parvežtų? Ką jis čia sugalvojo? Aš nemaniau, kad jis ir į laidotuves atvažiuos, juk nebuvote geriausi draugai.
– Rytut, į laidotuves pakvietimo nereikia, nežinau, kaip jis sužinojo, bet labai daug mums padėjo, – atsiduso Gražina. – Visai nelauktai pasisiūlė visu popierius sutvarkyti ir duobkasiais pasirūpino, ir dar daug kuo. Gal visai be reikalo aš jį blogai apšnekėjau, o, be to, žmonės, laikui bėgant, kartais labai keičiasi.
– Ne visi, – atsiduso Rytė, – Alvinos niekas nepakeis.
– Va, iš kur atsirado čia Alvina, ir pati neįsivaizduoju. Kam ją Diana atsitempė, juk kviečiau tik ją. Bet ką čia aš, laidotuvės yra laidotuvės, atvažiuoja tie, kurie nori.
Rytė nutylėjo apie konfliktą su Alvina, nenorėjo skaudinti draugės.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 6 d.
