Kiek kainuoja pasisveikinimas? Štai tokiu keistu klausimu pradėsime šios dienos kelionę, truputį nutoldami nuo Vokietijos ir trumpam užsukdami Italijon. O viskas buvo taip…
Linksmas autobusas, “pakrautas” Lietuvos turistų, smagiai riedėjo išsvajotosios Italijos link. Dar bevinguriuojant Austrijos keliais, ilgaliežuvė gidė mums pasakojo apie aukštą italų kultūros lygį, istoriją, tradicijas, svetingumą ir t.t. Labai svarbu, porino ji, kad pramoktume nors vieną kitą itališką žodį ar pasisveikinimą. Juk vietine kalba ištartas žodis, ypač “Buon giorno” (Labas rytas) ar “Buona giornata” (Laba diena), pakels jus į aukštesnį lygį, o pasveikintas jo kalba žingeidus italas atvers jums sielą ir širdį.
Vakarėjo. Mūsų autobusas pagaliau įriedėjo į svetingą Italijos žemę. Pirmas sustojimas penkiolikai minučių “mažiems reikaliukams” – mažame Šiaurės Italijos Alpių miestelyje. Pabiro lietuvaičiai į visas puses: kas pirmą nuotrauką užfiksuoti, kas saldėsį kokį nusipirkti, kas gamtos reikalą atlikti. Iš autobuso išlipo ir vyriausias mūsų kompanijos bedrakeleivis Girmantas (tikrasis vardas autoriui žinomas), toks nedidelio Lietuvos miestelio inteligentas. Tvarkingas, apsivilkęs languotais marškinėliais, sukištais į paaukštinto liemens smėlio spalvos stropiai išlygintas kelnes, apsiavęs veikiau skandinaviškam klimatui tinkamais juodais batais. Pasirąžė, išjudino autobuso sėdynėje sustingusius kaulus. Gi žiūri, tolėliau stovi jo pirmas Italijoje sutiktas italas. “Eureka! – sušnibždėjo Girmantas, – tai žmogus, su kuriuo čia ir dabar pasisveikinsiu.” Sparčiu žingsniu, skrosdamas įkaitusį dienos orą aštriais it kirvis kelnių kantais, lyg Kolumbo karavelė, skrodžianti vandenyno bangas, senolis priartėjo prie geidžiamo objekto ir nedrąsiai pralemeno: “Buon giorno…” Į odinę striukę įsispraudęs, saldžiai cigaretės dūmą betraukiantis italas mąsliai žvelgė į savo “Harley Davidson” motociklą ir tikriausiai nieko neišgirdo. “Buon giorno!” – jau garsiai pakartojo Girmantas ir nušvietė savo veidą šypsena ligi pat ausų. Baikeris sureagavo. Iš lėto nuo viršaus iki apačios apžiūrėjęs įkyrųjį “turista lituano”, išpūtė paskutinį cigaretės dūmą, sviedė nuorūką į greta stovinčią šiukšliadėžę ir iškošęs pro dantis “stupido idiota” (kvailas idiotas) užšoko ant savo plieninio žirgo ir dingo už posūkio, palikdamas senolį dylančių dolomitinių Alpių dulkių debesyje. Girmantui lyg šlapiu skuduru per veidą kas būtų uždavęs. Šypsena išgaravo kaip kamparas. Pastovėjęs dar minutėlę surikatos pozoje, iš lėto nupėdino į užuovėja tapusį ekskursinį autobusą. Kažką lyg ir norėjo pasakyti tarpduryje lūkuriuojančiai gidei, bet tik numojo ranka ir tyliai įsitaisė savo sėdynėje, vis galvodamas, ką ne taip pasakė. Visos viešnagės Italijoje metu iš Girmanto daugiau neišgirdome nė vieno itališko žodžio… Taigi, kiek kainuoja pasisveikinimas?
O ar sveikinasi vokiečiai? Taip. Visur: sutikti laiptinėse ar liftuose, biuruose, ligoninėse, baruose, kitose bendrosiose erdvėse. Jeigu atvyksti į mažą miestelį (ten, kur visi visus pažįsta), tik pabandyk nepasisveikinti – policiją gali iškviesti (juokauju). Negana to, tuose miesteliuose ar kaimeliuose tikrai pabandys prakalbinti: iš kur, kokiu tikslu atvykai, o gal reikia kuo nors padėti? Na, o kada žinoti, kad nenutiktų kaip Girmantui Italijoje? Išlauk, kol vokietis ar vietinis pasisveikins pirmas, ir nesistenk sveikintis su įtartinais tipažais (čia jau nuojautos reikalas). Bet jeigu jau kas pasisveikino pirmasis, tai būtinai atsakyk – čia taip jau priimta nuo senų laikų.
Bet štai kas mane Vokietijoje “užknisa”. Paprastai iš karto po pasisveikinimo koks nors bendradarbis ar iš matymo pažįstamas žmogus iškart paklausia: “Alles gut?” (Viskas gerai?). O ką, blogai atrodau, esu susikrimtęs, nuliūdęs ar žaižaruoju pykčiu, kad klausi manęs tokio klausimo? Ne, ne, gut, atsakau. Tu tik atsitiktinai sutiktas praeivis, laukiantis stotelėje mano gyvenimo kelyje, ir yra dalykų, kurių tau niekada nesakysiu, net per nago juodymą mano problemos tu neišspręsi. Kam klausti? Be visų problemų, dar turiu spuogą pasturgaly – čia gut ar nelabai? Išspausi jį ar nori pažiūrėti? Žinodamas mano priešiškumą šiai frazei, bosas gražiai lietuviškai paklausia: “Kaip sekasi?” Štai čia aš jau suprantu…
Su tais sveikinimais ir mandagumo frazėmis lyg ir išsiaiškinome, tad šiandien pasižvalgysime po raudonų plytų pastatus… Taip, taip, tame pačiame Meklenburge – Vakarų Pomeranijoje.
Šiandieną kelias veda pro Rehna vienuolyną. Užsukime.
Rehna širdyje yra vienuolyno bažnyčia, kurią galima pamatyti iš tolo, ir gerai išsilaikęs vienuolyno kompleksas, kurio statyba prasidėjo dar XIII a. Po Dobbertino vienuolyno Rehna yra antras pagal dydį objektas Meklenburgo-Vakarų Pomeranijoje. Pirmąją romėniško stiliaus bažnyčią maždaug 1200 m. pastatė naujakuriai iš Heseno. 1237 m. šią bažnyčią Ratzeburgo vyskupas Liudolfas I pašventino kaip vienuolyno bažnyčią. Pilnai vienuolynas buvo baigtas statyti 1430 m., o bažnyčia perstatyta gotikiniu stiliumi 1456/57 m. Esami pastatai iki šiol perteikia to meto vienuolyno svarbą, kuris suklestėjo XV amžiuje.
Didelės vienuolyno komplekso dalys išsaugotos iki šių dienų: vienuolyno bažnyčia, trys vienuolyno sparnai, taip pat ilgas namas su svečių restoranu ir teismo salė. 1997 m. vienuolyne atlikti remonto darbai, o bažnyčioje, teismo salėje ir svečių restorane buvo atnaujinti vertingi sienų paveikslai. 1998 metais įkurta Rehnos vienuolyno asociacija, kuri įsipareigojo prižiūrėti ir moderniai naudoti vienuolyno kompleksą.
Prieš važiuodami aplankyti pirmosios šiandienos pilaitės, pakeliui užsukame į Dassow miestelį Meklenburge – Vakarų Pomeranijoje, ant Baltijos jūros įlankos, 20 km į rytus nuo Liubeko. Mestelis toks pat mažas kaip Balbieriškis, bet bažnyčia čia įspūdinga.
Kartais belankant kokį Vokietijos kaimelį, jis būtinai pateiks siurprizą. Kad ir Kalkhorsto kaimelis. Trys namai su bažnyčia ir… miniatiūrų muziejus po atviru dangumi. O kodėl neįkišus čia snapo ir nepasidairius?
O visai netoli Kalkhorsto kaimelio ir žadėtoji pirmoji to paties pavadinimo pilaitė. Kalkhorsto pilis (XIX a., architektas Schweigeris) 1935 m. pilis buvo pertvarkyta į mokymo ir konferencijų centrą. Tada pilyje buvo atidaryta VDA „Reichsführer-School“ – Reicho pagrindinio saugumo biuro patalpa. Pilis taip pat tarnavo kaip Hitlerio jaunimo vasaros stovykla. 1945 m. SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris, traukdamasis iš Berlyno, buvo perkėlęs į čia savo Vyriausybę. Po 1945 m. čia buvo įkurta šiltinės ir tiuberkuliozės ligoninė, vėliau – psichiatrijos įstaiga. 1999 m. pilis ir jos parkas buvo parduoti Manfredui Rohde, kuris pilį suremontavo. Antrame aukšte įsikūrė savininko šeima, o likusieji kambariai šiandien naudojami koncertams, paskaitoms, vestuvėms ir parodoms. Pasirodo, kad ir Meklenburge -Vakarų Pomeranijoje galima atrasti įvairių, keistas istorijas menančių pilių…
Pagrindinis mūsų šios dienos tikslas – Botmerio pilis (Schloss Bothmer). Botmerio pilis yra pietiniame mažo Klütz miesto pakraštyje, Meklenburgo šiaurės vakaruose. Kompleksas sudarytas iš kelių pilies sparnų ir stačiakampės sodo salos. Tai yra didžiausis išlikęs baroko kompleksas Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje. Pilis buvo pastatyta pagal anglų ir olandų modelius imperatoriškam grafui Hansui Casparui von Bothmeriui, tarnavusiam Anglijos karališkajai šeimai, nuo 1726 iki 1732 m. Pilis su daugybe aplinkinių dvarų Bothmerių šeimos dinastijai priklausė daugiau nei du šimtus metų. Po Antrojo pasaulinio karo turtas buvo nusavintas, o VDR laikais pilis buvo paversta senelių namais. Dabar pilis atiteko Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos finansų ministerijos valstybinių rūmų ir sodų priežiūrai, o 2015 m. gegužę buvo atidarytas pilies muziejus.
Taigi paklausite – kas sieja konkrečiai tą Bothmerį su anglų karališkąja šeima ir prie kuo dėta čia ta pilis? Argi už tarnystę svetimos valstybės karaliui jau dovanojamos pilys svetimame Anglijai krašte? Įsivaizduokit, kad taip. Anoks čia tas galvosūkis. Rūmų statytojas buvo diplomatas Hansas Casparas von Bothmeris, kilęs iš Žemutinės Saksonijos bajorų šeimos Bothmer. 1682 m. pradėjo dirbti Hanoverio rinkimų teisme ir sparčiai kilo karjeros laiptais. Vėliau jam buvo patikėtos įvairios diplomatinės misijos. 1696 m. kartu su broliais ir tėvu buvo paskirtas imperatoriškuoju baronu, o 1713 m. tapo imperatoriškuoju grafu. Nuo 1711 m. Bothmeris ėjo Hanoverio rūmų pasiuntinio Londone pareigas. Jo tikslas buvo, kad Jurgis I-asis taptų Didžiosios Britanijos karaliumi. Susiklosčius palankiomis aplinkybėmis, taip ir įvyko: Hanoverių dinastijos atstovas, vokietis, gimęs Osnabriuke, nuo 1714 iki 1727 m. buvo Anglijos valdovu. Taigi Bothmeris iš karaliaus Jurgio I-ojo kaip padėką už laimėtą sostą gavo finsinę paramą (dovaną) ir leido sau bei savo šeimai pasistatyti pilį.
Įdomu, ką gi valgė pilies šeimininkas imperatoriškasis grafas Hansas Casparas von Bothmeris? Džiovintais obuoliais įdarytą karką su aviečių sirupu? Užsimaniau ir aš tokio maisto. Tuojau paragausiu…
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
Šaunuolis!