„Tegul kelionė trunka daugel metų;
atplauk į tėviškę visai pasenęs,
įgijęs išminties ir patyrimo,
nes ji neduos tau jokio turto.
Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
bet šiaip Itakė – nežymi sala.
Nors ji skurdi, ji neapgaus.
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.“
/Konstantinas Kavafis/
Marius REKLAITIS – dar vienas iš tų emigrantų, savotiškų kultūros ambasadorių, visam pasauliui nešančių žinią apie Lietuvą, išsūpavusią talentingus, darbščius žmones. Rugsėjo 14–24 dienomis jis kartu su Kamile Zaveckaite ir Laura Latvaityte-Zaman sugrįžta į gimtąją Marijampolę su nauju profesionalaus meno projektu – renginių ciklu „Kultūros savaitė“, pakviesiančiu į tikrą klasikinės muzikos šventę.
Projekte – nauja profesionalių muzikų, kilusių iš Marijampolės, karta
Projektas „Kultūros savaitė“, kaip jau ne kartą informavo „Mūsų savaitė“, skirtas ne tik populiarinti profesionalųjį meną ir didinti jo žinomumą bei prieinamumą, tačiau ir atkreipti dėmesį į pasaulio marijampoliečius – žmones, kurie gyvendami svetur grįžta pasidalinti savo patirtimis, kuria mūsų miestui.
Projekto metu bus pristatoma nauja profesionalių muzikų karta, kilusi iš Marijampolės, suteikiant jiems kūrybinę erdvę puoselėti profesionalaus meno tradiciją. Projekto idėjos autoriai, o kartu ir įgyvendintojai: dainininkė Laura Latvaitytė-Zaman, „Lauros Latvaitytės-Zaman labdaros ir paramos fondas“ steigėja (Berlynas – Vokietija), dirigentas Marius Reklaitis „Kent Philharmonic Orchestra“ įkūrėjas (Canterbury – Didžioji Britanija), pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Kamilė Zaveckaitė (Viena – Austrija).
„Jo energija ir nuoširdumas tiek su publika, tiek su orkestrantais pakeri“
Taigi šįkart iš arčiau – Marius Reklaitis, lietuvių kilmės dirigentas, pedagogas ir antrepreneris.
Marius 2011 m. baigė Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją, o studijavo Anglijoje, Canterbury Christ Church universitete, kur įgijo muzikos magistro laipsnį, taip pat įgūdžius lavino Europos muzikos akademijoje Prahoje bei Niujorko Juilliard muzikos mokykloje.
Marius yra Lanyi tarptautinio dirigentų konkurso finalininkas, taip pat ir daugelio kitų tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatas, „Maximos“ stipendijos laimėtojas, o Almos Adamkienės buvo apdovanotas už visuomeninę veiklą net dvejus metus iš eilės. Jis taip pat yra Kento grafystės filharmonijos steigėjas, vadovas ir vyr. dirigentas. Orkestras, kuriam Marius vadovauja, yra vienintelis tokio aukšto lygio profesionalus orkestras Europoje, įkurtas lietuvio. Jame groja aukščiausio lygio muzikantai iš visos Europos.
Jaunasis dirigentas yra ir Kento grafystės kamerinės operos meno vadovas, dirigavęs ne vienam garsiam Europos orkestrui. Jo dirigavimas yra kupinas energijos ir plastiškumo, jis net yra lyginamas su garsiausiu šios kartos dirigentu Carlos Kleiber. „Marius yra talentingas ir atsidavęs dirigentas. Jo įžvalgumas detalėms, natūralus entuziazmas ir aistra muzikai užburia. Tai ne tik motyvuoja orkestrantus, bet taip pat suteikia muzikai gyvumo“, – apie talentingąjį marijampolietį taip kalbėjo profesorius Colin Metters Hon RAM. „Esu sužavėtas Mariaus jautrumu muzikai, jo žiniomis ir erudicija. Jo energija ir nuoširdumas tiek su publika, tiek su orkestrantais pakeri. Jis žvelgia į muziką su atvira širdimi ir atiduoda visas jėgas tiek ant podiumo, tiek už jo ribų“, – taip apie jį atsiliepia dr. Michalis Economou.
Marius jis šiuo metu taip pat dirba West Minsterio pradinės mokyklos muzikos skyriaus vadovu, muzikos mokytoju bei Canterbury miesto kultūros tarybos pirmininku.
Mariui Reklaičiui – tie patys klausimai kaip ir Kamilei Zaveckaitei bei Laurai Latvaitytei-Zaman.
– Ar galite save pavadinti emigrantu? Kodėl?
– Žvelgiant į tiesioginę šio žodžio prasmę, tai iš tikrųjų butų galima teigti, kad esu emigrantas, visgi iš Lietuvos į užsienį mokytis ir kurti ateities išvažiavau savo noru. Tačiau kaip marijampolietis savęs emigrantu pavadinti negalėčiau, nes širdyje visada esu šio krašto žmogus. Galbūt save labiau apibūdinti galėčiau kaip Lietuvos kultūros ir lietuvybės ambasadorių užsienyje. Visada save išdidžiai pristatau kaip lietuvį ir marijampolietį.
– Pirmieji žingsniai svetur. Kaip sekėsi susigyventi su vis nauja aplinka, žmonėmis, kaip keitėsi požiūris kad ir į savąjį kraštą?
– Man, kaip ir kiekvienam išeivijos atstovui, pirmieji žingsniai nebuvo patys lengviausi. Manyčiau, mane pirmaisiais metais buvo ištikęs tiek socialinis, tiek kultūrinis kaitos šokas. Žmonių liberalios idėjos, požiūris į jaunus ir kuriančius žmones buvo labai priimtinas ir suteikiantis stiprybės. Visa tai labai pasireiškė tuomet, kai stojau į universitetą: specifiniai stojimo reikalavimai man buvo neįkandami, bet universiteto komisija palankiai pažiūrėjo į mano motyvaciją, jaunatvišką užsidegimą ir sutiko priimti be jokių sąlygų.
Požiūris į savąjį kraštą taip pat natūraliai keičiasi gyvenant svetimoje šalyje. Kada tave supa gyvenimas, kuris tam tikrose sferose skiriasi kaip diena ir naktis nuo gyvenimo Lietuvoje, tuomet tavo pažiūros į gimtąjį kraštą taipogi keičiasi. Visuomet stengiausi stebėti Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir būti į jį įsitraukęs, kiek galiu, ir iš tikrųjų teko pastebėti, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, stinga ir kultūrinės pagarbos, ir laisvesnio požiūrio į jaunus kuriančius žmones. Kartais pastebiu, kad jei žmogus nėra daug pasiekęs, jei jo vardas nešmėžuoja žurnaluose, tuomet į to žmogaus idėjas žiūrima atsainiai.
– Graikų poetas Kavafis eilėraštyje „Itakė“ Odisėją skatina keliauti, pažinti, patirti, neskubėti grįžti namo, tačiau niekada nepamiršti Itakės, nes ji dovanojo kelionę. Kaip jūs galėtumėte sau pritaikyti poeto mintis?
– Šio poeto mintys idealiai atitinka šiuometinį mano gyvenimą. Iš tikrųjų prisimenu laikus, kada reikėjo priimti sprendimą studijuoti užsienyje. Aš esu neapsakomai dėkingas savo tėvams ir artimiesiems, kurie mano idėją studijuoti svetur ir būtent muziką labai palaikė ir padėjo man, kuo tik galėjo. Buvau, kaip galima pavadinti, juoda avis šeimoje, kuri pasirinko būtent tokio tipo specialybę ir dar užsienyje. Tai tikrai nebuvo lengvas kelias, puikiai pamenu mano močiutės žodžius, kurie iš tikrųjų suteikia daug peno apmąstymas apie mano specialybę. Jos žodžiai: „Būdamas menininkas, tarsi pasirašai gyvenimo sutartį, kad būsi turtingas siela, bet tuščiu skrandžiu“. Šie žodžiai puikiai apibūdina taip pat ir mūsų valdžios požiūrį į kuriančius menininkus ir apskritai kultūros pasaulį. Galima tikrai pastebėti, kad kai šalį ir pasaulį ištinka kokia nors krizė, labiausiai nukenčia menai. Pirmiausiai finansavimas yra nukertamas nuo mūsų. Muzika ir menai bei jų svarba visada yra labai nuvertinami ir numenkinami. Dėl to visada stipriai advokatauju už mūsų specialybės žmones, ir nors esu išeivijos atstovas, visada sugrįžtu į gimtąjį kraštą ir stengiuosi grąžinti tą vadinamąjį indėlį, kurį į mane investavo mano mokytojai ir tėvai. Būtent dėl to labai džiaugiuosi būdamas naujojo projekto „Marijampolės kultūros savaitė“ dalimi. Su šiuo projektu ir su ateities planais tikiu, kad galėsiu prisidėti prie kultūros sklaidos mūsų regione.
– Kas yra talentas? Ar tai tik dovana? Arba kitaip – kokia talento kaina, jeigu nori, kad jis skleistųsi?
– Talentas yra tarsi kryžiažodis: tau suteikiama pirmoji raidė ir daug užuominų, o visa kita turi pats išsiaiškinti. Aš talentą suprantu kaip nepasidavimo, atsidavimo ir sunkaus darbo sąvoką. Gyvenime niekas nepateikiama ant sidabrinės lėkštutės, viską nulemia, kaip minėjau, tavo sunkus darbas ir atsidavimas savo specialybei. Polinkis į meną, manyčiau, yra tikra gyvenimo dovana, kurią reikia puoselėti, bet taip pat nepamiršti, kad pasirinkimas būtent keliauti tuo gyvenimo keliu nebus lengvas ir kartais pasijusi, jog nuosmukių yra daugiau nei pakilių akimirkų. Kartais norėsi pasiduoti, bet stiprybė ir nuoseklus darbas padės puoselėti savo užsibrėžtus tikslus, o jų pasiekimas ir būtų tas vadinamasis talentas.
– Kokie jūsų pasiekimai jums yra patys reikšmingiausi?
– Man asmeniškai patys reikšmingiausi pasiekimai – tai bendras darbas ir pats kūrybos procesas. Vienam žmogui reikšmingas pasiekimas gali būti tiesiog atsikelti su gera nuotaika, kitam pasirodyti ir koncertuoti su Vienos filharmonija. Man pasiekimas – tai yra kelias į bet kokią pergalę, kokia ji bebutų.
– Sakoma, kad menas, kūryba – savita bendravimo forma. Jei pritariate šiai minčiai, praplėskite ją: bendravimas su kuo, kodėl ir kur jis veda.
– Menas ir kultūra suteikia mūsų gyvenimui prasmės. Menas ir kultūra padeda lipdyti mūsų visuomenę, suteikia mums tikrąją gyvenimo prasmę, užpildo mūsų emocionaliosios egzistencijos spragas. Pačiu sudėtingiausiu pasauliui metu, kada išgyvename sudėtingiausius gyvenimo vingius, karus ir epidemijas, menai, o gal būtent labiau muzika suteikia tą dvasios gyvybę, kurios mus tuo metu labiausiai trūksta. Muzika tampa stiprybės, heroizmo, ir, žinoma, mūsų pačių atramos bei pasitikėjimo savimi tašku, įžvelgiant tai nuo Haidno „Mass in time of war“ iki Šostakovičiaus septintosios simfonijos. Muzika kalba su mumis, su mūsų jausmais ir su mūsų išgyvenimais. Muzika sugeba išreikšti tai, ko žodžiais niekados nepavyks pasakyti. Tiesiog prisiminkime, kai mums buvo liūdna, linksma, sunku ar tiesiog ieškojome savyje ramybės, visada atsisukdavome į muziką…
– Marijampolė, Lietuva tada, kai tik žengėte iš jos ir dabar, kai už pečių didžiulė patirtis. Kas pasikeitė, kas liko kaip buvę?
– Ir Marijampolė, ir Lietuva po tiek metų yra daug labiau subrendusi nei buvo anksčiau. Bet čia kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime: su amžiumi mokomės, bręstame. Žinoma, iš asmeninės pusės kas tikrai man nepasikeitė, tai jaunatviškas naivumas ir užsispyrimas. Galbūt išvažiuodamas prieš tuos 10 metų iškeliavau su tuometine savo gyvenimo idėja, kaip norėjau, kad gyvenimas atrodytų, o dabar galiu iš tikrųjų skinti to gyvenimo vaisius ir dalintis jais su kitais.
– Dėkoju už pokalbį.
Asmeninio Mariaus Reklaičio archyvo nuotraukos.
