OI
Tai buvo rytai, kai sekmadienį
Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo
Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą,
Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis
Baigščiai žvelgdavo pro vielų grotas,
Laukdami to kito ryto, kai kieta tėvo ranka
Paims juos už ilgų ausų ir kraujas
Suvarvės jų trūkčiojančiose iš skausmo lūpose.
Virtuvėje motina triušieną barstys druska ir pipirais,
Ir raugintų kopūstų sriuba pakvips plūktoje asla virtuvėje.
Tėvas atsisės galustalėje ir dideliu rieznyko peiliu
Rieks vakar mamos iškeptą duoną,
Dar kvepiančią ajerais iš Rausvės pakrančių.
Duonelę pabučiuos guldydama riekes į molio lėkštę,
Po to motina padalins šaukštus ir šeimyna srėbs
Kopūstienę, triušio kaulelius mesdama po stalu išalkusiam Reksui.
Sesuo dar suinkš, kad jai kliuvo mažesnis kąsnelis,
Tėvas pliaukštelės jai per jos rankelę
Ir gruoblėtais pirštais paglostęs garbanotą dukrelės galvelę
Dar įdės gardesnį kąsnelį į jos gėlėtą lėkštę.
…Vaikystės pietūs skaniausi pasaulyje,
Tokių neragavau nei Šveicarijoje, nei Vašingtone, nei Jeruzalėje.