ACH
Ach, lazdynų jūroje paskendusi
Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė,
Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia
Seno sodo ūksmyne, ten užmerkęs akį
Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė,
Kur teta Marija ryte klėtelėje žadina
Dukrą šokėjėlę, ką tik grįžusią iš
Robokso Žilinskų beržynėlyje…
Ji miego pataluose gal sapnuoja tvirtas
Mylimojo rankas ir karštus jo bučinius
Prie kaimyno klėties prieklėčio.
Senoji Magdalena suvytusiomis lūpomis
Rytais maldą lukštena prisimindama savo sūnus,
Karo kulkų palydėtus į amžinybės rūkus su žydais
Rudžių giraitėje ir Vilkaviškyje.
Jos malda kyla virš aukštų medžių
Ir pinasi debesų raukšlėse , kol tyliai išnyksta
Tarp dangaus ir žemės.
Subarška kibirai. Tai jaunėlė dukra užvaduoja
Miegančią sesutę.
Kas gi čia žino, kas laukia merginų,
Kurios nežinos savo vaikų tėvardžių,
Kai po metų suklyks troboje vaikelis…
Prie šulinio jau prausiasi jų senelis, mano vaikystės draugas.
