Šiandien keisime kursą, pasukdami į Šlėzvigo-Holšteino pietų pusę, aplankydami du unikalius miestelius, iš kurių vienas “įsitaisęs” Šlėzvigo-Holšteino, Žemutinės Saksonijos ir Meklenburgo-Vakarų Pamario trikampyje. Bet apie viską – iš eilės…
Prieš vykdami į piečiausią Šlėzvigo-Holšteino miesta Lauenburg/Elbe, užsukame į Reinbeko pilaitę, menančią 1572-uosis. Kažkada, nuo 1250 m., šios pilaitės teritorijoje buvo cisterciečių moterų vienuolynas. 1528 m. Reformacijos metu jis buvo ištirpęs, o pastatai ir žemės buvo parduoti Danijos karaliui Frederikui I-ajam. Kunigaikščiui Adolfui modernizavus Gotorfo pilį, jis taip pat pavedė statyti pilis jau mums žinomuose miestuose: Husume, Tiuninge ir Reinbeke. Reinbeko pilis kunigaikščiui Adolfui buvo pastatyta 1572–1576 m. ir tapo antrine gyvenamąja vieta. Kaimyniniame Sachsenwalde kasmet vyko didelės medžioklės, todėl Reinbekas taip pat buvo naudojamas kaip medžioklės namelis. Rūmų teritorijos ūkiniuose pastatuose buvo grūdų sandėliai, alaus darykla, tvartai ir arklidės, taip pat sodas ir žuvų tvenkiniai. 1773 m. pilis tapo Danijos nuosavybe. Karališkosios šeimos vizitai į šią pilį buvo itin reti, ir buvusi Gotorfo antrinė rezidencija tarnavo tik kaip administracinis pastatas. Pamirštoji pilis tapo nereikalinga ir jau buvo sprendžiama apie jos nugriovimą. Holšteino kunigaikštystė 1866 m. atiteko Prūsijai, ir 1873 m. pilį perėmė Prūsijos mokesčių inspekcija, o dar vėliau pilį įsigijo privarus asmuo. Naujieji savininkai pilį pertvarkė ir išplėtė į viešbutį, nepaisydami istorinės praeities. Nuo 1939 m. čia veikė Reicho miškų institutas, vėliau tapęs Federaliniu miškų ir medienos valdymo institutu. Pilis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą be žalos ir pokario metu laikinai priėmė pabėgėlius iš Rytų Vokietijos. XX a. antroje pusėje institutas palaipsniui buvo perkeltas iš Reinbeko, ir pilis vėl buvo parduota. 1972 m. Stormarn rajonas ir Reinbeko miestas nusipirko pastatą ir, vadovaujant Horstui von Bassewitzui, atkūrė XVII a. pilies pirminį vaizdą. Išsami restauracija vyko 1977–1987 m. Nuo tada Reinbeko pilis tapo prieinama visiems.
Lauenburgas/Elbė – nedidelis miestelis Lauenburgo kunigaikštystės rajone Šlėzvige-Holšteine ir, kaip jau minėjau, – piečiausias miestas šioje žemėje, apie 40 km nutolęs nuo Hamburgo. Daroma prielaida, kad 1209 m. miestą įkūrė danai, o 1260 m. Lauenburgas gavo miesto chartiją. Viduramžiais Lauenburgas buvo svarbus Stecknitzo kanalo, atsišakojusio nuo Elbės upės, prekybos taškas (senasis druskos vandens kelias), miestas, esantis vandens kryžkelėje, juk pratekanti Elbė sujungia Šiaurės jūrą ir Hamburgą su Berlyno, Magdeburgo, Leipcigo/Halės, Dresdeno ir Prahos didmiesčiais, o Elbės-Liubeko kanalas, atsišakojantis nuo Elbės pačiame mieste, sujungia Elbę su Baltijos jūra ir Liubeko uostu. 1635 m. čia buvo įkurta kapitonų brolija, arba kapitonų ir laivų tarnautojų asociacija, kuri vis dar egzistuoja. Kiekvieną sausį švenčiamas „Schipperhöge“ festivalis su paradu, eisenomis ir fejerverkais visame mieste. Lauenburgo senamiestis tiesiog pakeri: verta užsukti į Marijos Magdalenos bažnyčią, kuri buvo įkurta apie 1220 m., apžiūrėti Lauenburgo pilies liekanas, pasigrožėti senąja namų architektūra. Senamiestyje gali sutikti daugybę menininkų ir amatininkų, kurie čia taip pat turi savo studijas ar parodų sales. Lauenburgas turi turtingą viešų erdvių meno kolekciją, daugiausia 20-ojo amžiaus šiaurės vokiečių dailininkų, iš metalo, akmens ar keramikos sukurti kūriniai išplatinti visame mieste.
Miolnas (Mölln) – nedidelis miestelis Lauenburgo hercogystėje, labiausiai žinomas kaip septynių ežerų miestas. Kartais maži, istoriškai nereikšmingi miestai būna tikras atradimas. Vienas iš tokių – Miolnas, alsuojantis viduramžių dvasia, apsuptas ežerų ir parkų. 1201 m., Miolnui atitekus danams, karalius Valdemaras II 1202 m. suteikė jam miesto chartiją. Pirmasis bažnyčios sinodas įvyko dar 1217 m., o 1230 m. Miolnas buvo minimas kaip jauniausia parapija Ratzeburgo dešimtinių registre. Maždaug tuo metu pastatyta ir šv. Mikalojaus bažnyčia. Dėl teisės į miestą ten vėl šimtmečiais kariavo tarpusavyje visokie kunigaikščiai ir karaliai (per daug nesigilinsiu) ir suformavo Miolną tokį, kokį dabar matome. Tiesa, faktas tas, kad per Miolną eina seniausias Europoje iškastas Stecknitzo vandens kanalas, kuris buvo baigtas statyti 1398 m., kurio pagalba buvo nukreipta druskos prekyba iš Liuneburgo į šiaurę. XIX amžiaus pabaigoje senasis kanalas buvo išplėstas į Elbės-Liubeko kanalą. Šis vandens susisiekimo ryšys padidino miesto ekonominę svarbą. Miolne gerai išsilaikęs senamiestis su išlikusia plytų gotika, yra penki treniruoklių centrai, mini golfo aikštynas, boulingo aikštelė SPA soduose, laukinės gamtos parkas. Ežeruose aplink senamiestį yra galimybė plaukioti irklinėmis valtimis arba vandens dviračiais.
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
Puiki kelionė po Vokietiją! Ir nuotraukos!!!! Šaunu