Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva
2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo šio asmens gimimo. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą.
Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperantininkai?
L. Zamenhofo žmona Klara buvo Kauno verslininko Aleksandro ir Godos Zilbernikų dukra. Tėvas buvo muilo fabrikėlio Kaune bendrasavininkis, motina kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje. Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės. Šeimoje augo aštuoni vaikai, Klara buvo jauniausioji.
L. Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą. Juose rašė, kad jos tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“.
Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A. Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį.
Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L. Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji atgavo L. Zamenhofo vardą.
Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą lankėsi L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.
Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Pastatas reikalingas rimto remonto, ypač vertinant jo kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto svarbą.
L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė bemaž prieš šimtą metų – čia 1919 metais įkurta esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1918–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje 1988 m. sąjunga viena iš pirmųjų buvo atkurta taip pat Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.
Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344 asmenys), tiek atstovautų valstybių skaičiumi (60 pasaulio šalių), tiek trukme (liepos 23–30 dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Sveikinimą kongresui atsiuntė tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsura, kongreso Garbės komitetą sudarė 30 iškiliausių mūsų šalies žmonių: tuometinė Europos komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Europos žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas Kūris, prof. Vytautas Landsbergis, poetas Justinas Marcinkevičius, operos solistas Virgilijus Noreika, akademikas Zigmas Zinkevičius ir kt. Kongreso proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.
Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000–2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.
Sąjungos organizuojamus kursus įvairiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 asmenų.
Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.
Lietuvoje garsiausio pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas yra tinkamai įamžintas. Veisiejuose jam yra pastatyti du paminklai, jo vardu yra pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba apie šį didį humanistą yra išleistos septynios biografinės knygos.
Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, tame tarpe, jo ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.
Keletas citatų apie esperanto
Lumiere Lois (Lui Liumjeras), kinematografijos pionierius:
„Esu įsitikinęs, kad visuotinis esperanto paplitimas turėtų pačių teigiamiausių pasekmių tarptautiniams santykiams ir pasaulinės taikos sukūrimui. Tačiau tam būtina įtraukti jos mokymą į mokyklų programas.“
Vigdis Finnbogadottir (Vigdis Finbogadoutir), Islandijos Respublikos prezidentė (1980 – 1996):
„Jau atėjo metas skirtingomis tautomis suprasti, kad neutrali kalba jų kultūrai galėtų padėti pastatyti užtvarą, apsaugančią nuo monopolinės vienos ar dviejų kalbų įtakos, kuri, kaip matome, kasdien tampa vis akivaizdesnė. Aš nuoširdžiai trokštu, kad esperanto kuo griečiau žengtų pirmyn tarnaudama visoms pasaulio tautoms.“
Dr. William Edward Collinson (Viljamas Edvardas Kolinsonas 1889 – 1969), anglų kalbininkas ir filologas:
„Nepaprastas esperanto natūralumo ir stiliaus vieningumo įspūdis, man regis, kyla iš to, kad ji gimė didžiuliu kalbos talentu apdovanoto žmogaus galvoje; tai ne koks nors sterilus nepraktiškų mokslininkų komiteto kompromisas.Ypač pastebėtina, kad ji jau atlaikė ilgametį išbandymą ir visiškai atitinka jai keliamus reikalavimus. Nors ją ir lengva išmokti, vertėtų ją studijuoti kantriai ir įsigilinus.Idealistinis judėjimo, norinčio užtikrinti Tarptautinei kalbai pripažinimą, siekis – tautų brolybė – yra savaime suprantamas ir nereikalauja komentarų.“
Romain Rolland (Romenas Rolanas 1866 – 1944), 1915 m. Nobelio literatūros premijos laureatas:
„Tam, kad tautos išgirstų viena kitą, pirmiausia reikia, kad jos klausytųsi viena kitos. Esperanto galėtų grąžinti klausą šiems kurtiesiems, kurių kiekvienas ištisus šimtmečius slėpėsi už savo kalbos sienų.“
Adomas Dambrauskas – Jakštas, katalikų filosofas ir publicistas, dvasininkas:
„Su iszradimu geležinkeliu, garlaiviu ir telegrapu, kada terptautiszki žmoniu susineszimai pasidare kaskart tankesni ir kada pervažiavimas keliu karaliszcziu per vieną nedėlią ir susikalbėjimas vienoj’ valandoj’ per szimtą miliu stojosi daigtais kasdieniniais, atsirado reikalas terptautiszkos kalbos, kuri budama viena dėl visu tautu, duotu kiekvienam apszviestam žmogui lengvą pragumą susisznekėti ir susirasziti su visais svetimtaucziais.“ (kalba netaisyta)
Bertha von Suttner (Berto fon Sutner 1843 – 1914), austrų pacifistė, Nobelio taikos premijos laureatė:
„Esperanto yra svarbiausia augančio internacionalizmo, sujungsiančio pasaulio tautas į taikingą sambūrį priemonė. Šios kalbos kaip privalomojo dėstomo dalyko įvedimas į visas mokyklas – yra pats pirmiausias tikslas, kurio reikia siekti.“
Wilhelm Friedrich Ostwald (Vilhelmas Frydrichas Ostvaldas), vokiečių fizikas, chemikas ir filosofas, Nobelio chemijos premijos laureatas:
„Prieš kurį laiką pradėjau gilintis į visuotinės pagalbinės (pasaulinės) kalbos problemą ir šiuo požiūriu man didelį įspūdį paliko galimybė patvirtintį energetinį imperatyvą… Dėl šios priežasties savo paskaitoje pačiomis gyviausiomis spalvomis pavaizdavau pažangą, kurią galėtų pasiekti žmonija, priėmusi tokią pagalbinę kalbą, kuri turėtų ne nustelbti nacionalines kalbas, o tarnauti kaip kalbinių sienų nepaisanti tarptautinio bendravimo priemonė.“
Alfred Hermann Fried (Alfredas Hermanas Frydas 1864 – 1921), Nobelio taikos premijos laureatas:
„Esu tvirtai įsitikinęs, kad pasitelkus esperanto, pagalbinės kalbos klausimas yra visiškai išspręstas […] Bet koks judėjimas už pasaulinę taiką turi susitelkti prie šio vienintelio tikslo: visuotinio esperanto pripažinimo. […] Intelektualai turėtų atlikti savo garbės pareigą atnešdami dr. Zamenhofo tarptautinei pagalbinei kalbai pergalę.“
Friedrich Nietzsche (Frydrichas Nyčė):
„Keleto kalbų mokymasis pripildo atmintį žodžių, užuot pripildęs faktų ir idėjų, ir dėl to kiekvienas žmogus gauna tik tam tikrą ribotą turinio kiekį. Tačiau žmonių prekybiniams ryšiams su kiekviena diena tampant vis kosmopolitiškesniems […], tenka pripažinti, kad kelių kalbų mokymasis šiuo metu yra neišvengiama liga, kuri pasiekusi kritinę ribą, privers žmoniją surasti vaistą nuo jos.
O labai tolimoje ateityje visame pasaulyje bus nauja dirbtinė kalba, kuri pirmiausia tarnaus kaip bendravimo priemonė prekyboje, po to intelektualiniuose santykiuose – tai taip pat tikra kaip ir tai, kad kada nors egzistuos oro navigacija.
Antraip kam gi tada kalbininkams būtų reikėję ištisą šimtmetį studijuoti kalbos dėsnius ir nustatinėti tai, kas kiekvienoje kalboje būtiniausia, naudingiausia ir labiausiai vykę?“
Lietuvos esperantininkų sąjungai – 100 metų
Tarptautinė Esperanto kalba Lietuvoje užgimė praėjus vos trejiems metams po jos pirmojo vadovėlio paskelbimo Varšuvoje (1887 m.). Lietuvos esperantininkų sąjunga praėjus vos metams nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įkurta 1919 metų rugpjūčio 20 d. Kaune, bankininko ir žymaus esperantininko Pauliaus MEDEMO bute. Sąjunga įregistruota Kauno miesto Savivaldybėje 1919 m. gruodžio 10 d. Jos kūrėjas ir pirmasis jos vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, prelatas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas , mokslininkas, pirmojo tarptautinės esperanto kalbos vadovėlio lietuviams ( dėl carinės valdžios spaudos draudimo Lietuvoje 1890 m. išleisto Tilžėje ) autorius ir pirmasis esperantininkas Lietuvoje profesorius Adomas JAKŠTAS-Aleksandras DAMBRAUSKAS.
Ši visuomeninė organizacija 1919-1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų. Žurnalas „Litova stelo“ skelbė, jog 1938 metais Lietuvoje buvo 880 organizuotų esperantininkų 76 Lietuvos vietovėse. Buvo leidžiamos knygos, žurnalas, organizuojami esperanto kalbos kursai, daugelyje miestų veikė aktyvios esperantininkų draugijos.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga kaip ir didžioji dauguma organizacijų okupacinės valdžios buvo likviduota, o pati esperanto kalba buvo iš esmės uždrausta. Esperantininkai buvo įtraukti į taip vadinamų tarybinės liaudies priešų sąrašą, kuriuos būtina ištremti ar kitaip izoliuoti ar net fiziškai likviduoti. Tik 1956 metais po Stalino mirties žodis Esperanto jau nebebuvo tabu sovietinėje Lietuvoje ir visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Tačiau esperantininkai dėl savo sunkiai kontroliuojamų ryšių su užsienio šalimis ir tada buvo tik toleruojami, bet jų veiklai iki pat atgimimo periodo buvo daromos įvairios kliūtys ir jų veikla buvo visaip slopinama.
Prasidėjus atgimimui Lietuvoje 1988 m. ši visuomeninė organizacija viena iš pirmųjų dar tarybinėje Lietuvoje buvo atkurta Kaune.
Per tris dešimtmečius ši atkurtoji visuomeninė organizacija tapo viena iš rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje.
Savo nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek pagal dalyvių skaičių (2344 asmenys), tiek pagal atstovautų valstybių skaičių (63 pasaulio šalys), tiek pagal trukmę (liepos 23-30 dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas ADAMKUS. Sveikinimą kongresui atsiuntė tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro MATSURA. Kongreso Garbės komitetą sudarė 30 iškiliausių mūsų šalies žmonių, pvz. tuometinė Europos komisijos narė Dalia GRYBAUSKAITĖ, tuometinis Europos žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas KŪRIS, akademikas Benediktas JUODKA, prof. Vytautas LANDSBERGIS, poetas Justinas MARCINKEVIČIUS, operos dainininkas Virgilijus NOREIKA, akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS ir kiti. Kongreso proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.
Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidybos srityje. Jai organizuojant ir koordinuojant įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000-2010 metais buvo išleita per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos, ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan. 2018 m. artėjant Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-mečiui bendradarbiaujant su Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centru išleistas akademinis kapitalinis Petro ČELIAUSKO ir Konstantino PUODĖNO didelės apimties „Didysis lietuvių-esperanto kalbų žodynas“ (45000 žodžių, 816 puslapių).
13.Lietuvos esperantininkų sąjunga taip pat aktyviai ir nuoseklai dirba esperanto kalbos mokymo srityje. Jos organizuojamuose kursuose įvairiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 asmenų. Buvo pakviesti dėstytojai iš Australijos, Brazilijos, Bulgarijos, Lenkijos, Slovakijos.
14.Lietuvos esperantininkų sąjunga savo sisteminga veikla pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ (Gulbė) , 1997 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga gavo tarptautinio Grabovskio fondo premiją. 2003 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų.Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Lietuvos esperantininkų sąjunga šiuo metu yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų Lietuvoje, turi didelį pripažinimą ir autoritetą šalyje ir užsienyje.
Lietuvos esperantininkų sąjunga yra visuomeninė organizacija, vienijant šią kalbą mokančius bei ją platinančius žmones, o taip pat palaikančius tarptautinės kalbos idėją asmenis. Pagrindiniai organizacijos tikslai yra aiškinti tarptautinės kalbos problemos buvimą ir tokios kalbos būtinumą, populiarinti tarptautinę esperanto kalbą, organizuoti jos mokymą, skatinti šios kalbos naudojimą įvairiose gyvenimo sferose, platinti žinias apie Lietuvą užsienio esperantininkų tarpe.
Tarptautinė esperanto kalba yra unikalus reiškinys pasaulio mastu. Su Lietuva savo gyvenimu ir veikla susijęs tarptautinės esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaris ZAMENHOFAS, kuris yra vienas žymiausių pasaulio litvakų, tikėjo, jog ši kalba suartins tautas, įneš į pasaulį taiką, paskatins tautas pažinti viena kitą ir bendradarbiauti. Esperanto kalba yra sukurta tam, kad palengvintų bendravimą įvairių tautų žmonėms, padarytų šį bendravimą lygiateisį ir demokratišką. Ši kalba jau egzistuoja 130 metų ir per tą laiką įrodė esanti tikrai gyva kalba, kuria galima perteikti pačias subtiliausias mintis. Dabar daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek susirašinėjimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.
„Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“ – sakė žymusis lietuvių kunigas ir lietuvių literatūros klasikas Maironis. Ir tarptautinės kalbos idėja, kurią įkūnija esperanto kalba, gyvuoja ir gyvuos ateityje nepaisant politinių perturbacijų, ekonominių sukrėtimų, didžiųju kalbų ekspansijos.
Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas
Povilas JEGOROVAS
