(Tęsinys)
Iš Husumo šiandien keliausime prie Elbės, įtekančios į Šiaurės jūrą, žiočių, kur prasideda (baigiasi) Šiaurės–Baltijos jūrų vandens kanalas. Esu gan žingeidus ir, nebūdamas vietiniu, noriu kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Nesu toks kaip dauguma nuo gimimo čia gyvenančių vokiečių (žinoma, ne visi tokie), kurie matę tik savo bažnyčios bokštą ir tiek, kiek į priekį pasiusioja… Vis paklausinėju jų, ar buvai ten, ar ten? Juk pas jus tiek daug visko… Muša sau į krūtinę – va, rytoj aplankysiu…. Ir taip daro jau kokie treji metai, nei lanko, nei ką… O mano kelias veda pro Frydrichštato miestą, esantį tarp Eiderio ir Treene upių Šiaurės Frizijos rajone, Šlėzvige-Holšteine. Frydrichštatą (Friedrichstadt) 1621 metais įkūrė Gotorfo kunigaikštis Friedrichas III. Kunigaikštis siekė įkurti komercinį didmiestį, į šią vietą atveždamas Nyderlandų piliečius, ypač persekiojamus remonistus, suteikdamas jiems religijos laisvę. Tuo pasinaudojo ir kitos religinės bendruomenės, o ši vieta buvo laikoma „tolerancijos miestu“. Olandų stiliaus renesanso pastatai ir kanalai formuoja beveik 2600 gyventojų turinčio „Olandijos miestelio“ vaizdą. Jeigu pažiūrėtume iš paukščio skrydžio, tai namų kvartalai atrodytų lyg šachmatų lenta.
Frydrichštatas.
Sukirtę po sumuštinį su žuvimi (sakoma, kad šiame mieste geriausias Šlėzvige-Holšteine žuvies restoranas), pajudėjome link judriausio pasaulyje dirbtinio laivybos kelio.
Brunsbüttelis – pramonės miestas, taip pat svarbiausias jūrų uostas šiauriausios federalinės žemės vakarinėje pakrantėje, Šlėzvigo-Holšteino Dithmarschen rajone. Miestas įsikūręs prie Elbės žiočių, kur prasideda (baigiasi) Šiaurės–Baltijos jūrų kanalas, kurį vandeniu maitina Elbė. Miestą kanalas dalina į dvi dalis – Vakarų ir Rytų Brunsbüttelį. Miestas nėra labai įspūdingas, bet prie kanalo gali praleisti ištisas valandas.
Pilna pakrantė švyturių, įspėjamosios įrangos. Pastatuose dirba akvatorijos navigacinių ypatybių specialistai, perduodantys žinias locmanams, bei muitinės tarnautojai. Nuotraukoje locmanų kateriukas skuba palydėti laivą į uostą.
Beje, Šiaurės–Baltijos jūrų kanalas, padalijęs miestą, taip pat išsišakoja į dvi dalis: didiesiams laivams ir mažiesiams laivams, baržoms bei jachtoms. Čia matomas mažųjų laivų kanalas. Na, o ten, tolumoje, matote baltą namą… Bet tai ne namas, o didžiuoju kanalu praplaukiantis didžiulis laivas.
Nemokamu keltu iš vakarinės miesto dalies keliamės į rytinę. Esame pačiame Šiaurės–Baltijos jūrų kanalo viduryje. Ten, tolumoje, automobilių tiltas ir po juo praplaukiantis laivas.
Rytinėje Brunsbüttelio pusėje aptikome šv. Pauliaus bažnyčią.
Na, žinoma, tas iškastas kanalas sudarė daug problemų žemės transportui: automobiliams, geležinkeliui. Bet ir čia vokiečių projektuotojai padirbėjo iš peties. Jeigu jau laivams “suteikė malonę” trumpinti kelią praplaukiant iš vienos jūros į kitą, tai automobilių judėjimui ir geležinkelio linijoms buvo pastatyti įspūdingi tiltai, esantys virš kanalo.
Brunsbüttelio tiltas – vienas ilgiausių tiltų Vokietijoje. Dar vienas vokiečių architektūros šedevras. Jo ilgis 2831 metrai, aukštis – 44 metrai. Po tiltu gali praplaukti 42 m aukščio laivai (17–18 aukštų namas). Tilto dalis be statramsčių pagaminta iš plieno (juk statramsčiai trukdytų laivybai) ir siekia 461,5 m, konstrukcijos aukštis yra 15,3 m, o tilto plotis – 24,4 m. Plieno santvaros tiltui sunaudota 5000 t konstrukcinio plieno, 76 000 m³ betono, 7500 t armavimo plieno ir 1200 t įtempiamojo plieno. Brunsbüttelio tiltas buvo pastatytas 1979–1983 m. Primenu, kad Brunsbüttelis įkurtas Elbės užliejamų žemių vietoje, buvusioje Elbės pelkėje. Taigi ir tiltas pastatytas pelkėje… Ir vis dar nesugriūva.
Kitas mūsų sustojimas – Rensburgas. Tai miestas, esantis kanalo pusiaukelėje. Tam, kad į
jį patektume, turėjome pravažiuoti tuneliu, vedančiu po kanalu. Kanalo tunelio ilgis – 640 metrų. Baigtas statyti 1961 m. liepos 25 d. Pravažiavimo kelio juostos – 20 metrų žemiau vandens lygio.
Rendsburgas. Ši gyvenvietė buvo įkurta maždaug 1150–1199 m., kaip Reinoldesburch pirmą kartą paminėta Arnoldo von Liubeko kronikoje. Miesto teisės Rendsburgui buvo suteiktos, matyt, 1239 m. Į istoriją daug nesigilinsiu, tik priminsiu, kad miestas buvo dažnai puldinėjams ir priklausė tai Danijos karalystei, tai Švedijai, tai Vokietijai. Žodžiu, ėjo iš rankų į rankas. 1777–1784 m. nuo Kylio iki Rendsburgo buvo iškastas vandens kanalas. Iš Rendsburgo į vakarus buvo galima panaudoti natūralų Eiderio upės kelią. Taigi vandens kelias sujungė Baltijos jūrą ties Kyliu ir Šiaurės jūrą ties Tönningu (pamenate miestą, kurį “kankino” potvyniai?) ir tik vėliau pagrindinė kanalo atšaka buvo nuvesta į Brunsbüttelį. “Nord-Ostsee-Kanal” ilgis – 325 km.
Miestas labai jaukus. Jame didžiuliai parkai, pilni skulptorių darbų, originali išlikusi gyvulių turgaus erdvė, vokiško ir daniško architektūrinio stiliaus nedidukai namai, miesto pašonėje tyvuliuojantis ežeras apgaubia nenusakoma ramybe. Miestas, beje, mėgiamas ir lietuvių. Grupės “Rebelheart” nariai su nostalgija prasitarė, kad visai nieko būtų čia sugrįžti ir vėl pakoncertuoti…
Judame Kylio link. Jau ne pirmą kartą tenka važiuoti šiuo puikiu tiltu, nutiestu per Šiaurės–Baltijos kanalą (“Nord-Ostsee Kanal”). Aprašiau geležinkelio tiltą, kertantį šį kanalą, atėjo eilė pristatyti automobilių transportui skirtą tiltą. Hohenhörno tiltas – aukščiausia keturių juostų 23-čiojo federalinio greitkelio konstrukcija, esanti prie Šlėzvigo-Holšteino miesto Heide. Tiltas pastatytas per penkerius metus 1989 metais. Bendras tilto ilgis yra 390,50 metro, o plotis – 28 metrai, važiuojamosios dalies aukštis yra 47,60 metro virš vidutinio kanalo vandens lygio. Statybos išlaidos siekė 40,5 mln DM.
Kylis – miestas Vokietijoje, Šlėzvigo-Holšteino žemės sostinė. Mieste aktyvi tarptautinė prekyba laivais, veikia atnaujintas Kylio universitetas. Išvystyta laivyba, elektrotechnikos, mechanikos, laivų statybos, chemijos, tekstilės, žvejybos pramonės. Kylį dar XIII a. įkūrė Holšteino grafas Adolfas IV fon Šauenburgas, tikėjęs, kad miestas taps svarbiu prekybiniu centru. Tačiau šiandieninis miestas neišlaikė Viduramžių dvasios, nes jį ištiko panašus kaip ir Drezdeno likimas – Kylis buvo sugriautas iki pamatų. 1242 m. vietovei suteikiamos miesto teisės, o už kelių dešimtmečių Kylis tampa vienu iš Hanzos miestų. XVII a. Holšteino-Gotorfo hercogas Christianas Albrechtas įkuria universitetą. XIX a., kai į Kylį buvo perkeltas Prūsijos laivynas, miestas ima sparčiai augti, tampa pagrindine karine-jūrine Vokietijos baze Baltijos jūroje. Tuo metu buvo atidarytas ir Šiaurės-Baltijos jūros kanalas. Miestas tapo vienu stambiausių karinės pramonės centrų ir išlaikė šį vardą iki XX a. antrosios pusės. Man miestas ir išliko toks beveidis, šaltas ir bedvasis. Bet, nors ir istorinių įvykių paveiktas, stengiasi “lipti iš pelenų” – rekostruojamos gatvės, poilsio zonos, pastatai. Gal po kokių 20-ties ar 30-ties metų miestas vėl sublizgės visu gražumu?
Visai kitas vaizdas Kylyje prie Šiaurės–Baltijos jūrų kanalo pradžios (pabaigos). Čia man labiau patiko nei Brunsbüttelio kanalo pakrantės. Čia kanalo krantinės kur kas mažiau industrializuotos, labiau pritaikytos turistams. Pakrantės kavinėse ir baruose pilna žmonių (lyg “Covido” čia niekad ir nebūtų buvę). Ir jūra kažkokia sava… Baltija juk…
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
