Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (I dalis)

Taip jau susiklostė, kad likimas nubloškė Vokietijon – valstybėn turinčioj stipriausią Europoje ekonomiką, garsius mokslo pasiekimus, iškilią istoriją, visą būrį garsių poetų, kompozitorių, architektų, išskirtinį kraštovaizdį (nuo Baltijos ir Šiaurės jūrų – iki Alpių pietuose), valstybėn, kuri rodoma pavyzdžiu kitiems. Su šia šalimi noriu supažindinti ir jus, net jeigu šiuo metu rašančių daugiau nei skaitančių – vis tik turėtų būti įdomu. Tai mano paties asmeniniai pastebėjimai ir pamąstymai, o, anot „internautų“, galbūt ir nusišnekėjimai.

Apsistojau Hamburge, todėl didžiąją dalį savo pasakojimų skirsiu šiam miestui.

Hamburgas ir hamburgiečiai. Hamburgas – antras pagal didį Vokietijos miestas, kuriame sutilptų keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų. Vokiečiai jį vadina gražiausiu miestu pasaulyje. Kai kam jis panašus į Veneciją, Ženevą ar Briuselį. Sudėjus visus mieste esančius tiltus, jų būtų daugiau nei 2300, o žalioji zona sudaro net 14 proc. miesto ploto.

1943 m. nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 3 d. buvo vykdoma operacija „Gomorrah“, kai sąjungininkų kariuomenė užmėtė Hamburgą bombomis, praktiškai sulygindama miestą su žeme.

Dabarties mieste sutelkti verslo kvartalai, aukštosios mokyklos, kuriose mokosi apie 40 tūkst. studentų, tai taip pat ir antras pagal dydį Europoje jūrų uostas, esantis šalia Elbės upės. Tai tik trumpa apžvalga.

Hamburgas – internacionalinis miestas. Čia atvykęs nesupranti, ar gerai padarei, kad išmokai vokiečių kalbą (jos taip ir neišmokau!)? Beveik visi praeiviai kalba savo kalba.  Žinoma, parduotuvėse, biuruose, įmonėse reikalaujama vokiečių kalbos žinių. Be jų nesusirasi gero darbo ir visuomet „būsi antrarūšis“.

Hamburge gyvena apie 50 proc. tikrų vokiečių, daugiausiai tai senyvo amžiaus žmonės ir… „žalieji“ bei vadinamieji netradicinės orientacijos. Bent man susidarė toks vaizdas.

„Žalieji“ – niekur nedirbantis, prieš viską protestuojantis, maištaujantis jaunimėlis, išlaikomas valstybės. Jų darbas… – nedirbti: juk bet koks darbas teršia aplinką. Anot jų, tegul dirba emigrantai ir kuria ekonomiką išlaikydami mus. Kažkoks ištižėliškas požiūris. Kur dingo vokiškoji dvasia ir didybė? Šį klausimą dažnai užduodu savo kolegai darbe (beje, jis vienintelis tikras vokietis bendradarbis mūsų 22 žmonių darbo kolektyve): „Kodėl savo šalyje, kur gimei, tu turi vaikščioti savo gatvėmis, visuomet žvilgčiodamas, ar esi saugus? Kodėl masinių tradicinių švenčių metu jūs, vokiečiai, atsitveriate betono luitais, o jums norint įsidarbinti kitur rodoma špyga (pagal imigracijos programą, pirmenybė įsidarbinti suteikiama pabėgėliams…)?“ Gauni tik miglotą atsakymą: „Ai, čia Merkel ir jos politika viską padarė…  Ką nors pakeisti jau per vėlu…“

Kitą dalį „vilko dalį“ hamburgiečių sudaro turkai ar musulmoniškų kraštų atstovai – agresyvūs, pikti ir įžūlūs, dažniausiai niekur nedirbantys, važinėjantys prabangiais automobiliais, sparčiai gausinantys savo šeimas, tuo didindami savo populiaciją šiame mieste, šalyje. Jų antrosios pusės augina vaikus (tikrai ne po vieną), gaudamos visai neblogas pašalpas.

Na, kita žmonių masė – tai garsiai besikeikiantys rusai ir lenkai, amžinai statybininkų darbo drabužiais apsirėdę rumunai (gal net miegodami jų nenusivelka), turbanais pasipuošę sikhai, margaspalviai afrikiečiai, kurie ypač garsiai kalba mobiliaisiais telefonais (negyvėlį iš grabo išverstų su savo rėkimu!), bei tyleniai, gilią šaknį beknisantys, amžinai viskuo nepatenkinti lietuviai. Beje, kraštiečių Hamburge ne tiek ir daug. Štai šių maždaug 30 procentų kitataučių dėka „auginama“ Vokietijos ekonomika… Nenoriu teigti, kad ši „matematika“ teisinga, bet su tuo susiduriu kiekvieną dieną ir nesu aklas.

Tai dabar klauskite – ką veikia vokiečiai? Atsakau – daug ir nuobodžiai politikuoja, vadovauja stambioms korporacijoms, kurdami darbo vietas imigravusiems, didelis procentas žmonių dirba teisėsaugos srityje, ligoninėse, uoste.

Na, o ką apie „žaliuosius“ ir „netradicinius“? Ooo, jie labai energingi! Beveik kiekvieną šeštadienį miesto centre organizuoja visokias nepasitenkinimo viskuo eitynes.  Musulmoniškų kraštų atvykėliai atlaidžiai šypsosi: „Kuo jūsų daugiau – tuo mūsų daugiau…, o ir rinkimai artėja – mes jus rinksime!“

Iš serijos „Nepasitenkinimo viskuo“ eitynės.

Beje, mažumų klausimas čia nėra opus. Mažumų atstovai – dažni šou programų svečiai TV ekranuose, televizija atvirai propaguoja netradicines šeimas, transliuodama kino filmus, kuriuose rodoma, kaip tokios šeimos puikiai sutaria ir sugeba auginti įvaikintas ar „netyčiukines“ atžalas. O vienas videoklipas visai mane išmušė iš vėžių: mama vaizduojama labai laminga, nes jos sūnus užaugęs taps gėjumi! (LR seimūnas P. Gražulis tikriausiai tai pamatęs vemtų visą mėnesį). Beje, plevėsuojančias liberaliąsias vėliavas gali pamatyti ant administracinių pastatų, garsių firmų biurų ir net mokyklose.

Hamburgo problema – narkomanai, valkatos ir benamiai.

Pajutę silpną vietinių vietą (polinkį narkotikams), ypač veiklūs būna pietinių šalių atstovai (platintojai) ir tie, kurie važinėja su prabangiais automobiliais…

Šitų (benamių) bijoti nereikia. Jie nėra įkyrūs ir yra tik maža rakštis subinėje vietos valdžiai siekiančiai patrauklaus miesto veido…

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)