Partizanas poetas Benediktas Labenskas-Labėnas, slapyvardis ,Kariūnas, iki sovietinės okupacijos rašė eilėraščius, bendradarbiavo žurnale ,,Jaunoji Lietuva“, kur paskelbė per 20 eilėraščių. Rašė ir į žurnalą ,,Trimitas“, ,,Jaunąjį ūkininką“. Jaunasis poetas svajojo tapti Lietuvos karininku ir 1940 m. rudenį baigęs karo mokyklą Kaune karininko laipsnio negavo, nes jo būsimą karjerą sustabdė užėjusi Raudonoji armija.
Nelinkęs tarnauti atėjūnams Benediktas renkasi kovos kelią. Pasitraukia į Vokietiją ir ten iš vokiečių gavęs užduočių, jas įvykdęs grįždavęs į Vokietijos okupuotą Lenkijos dalį. Prasidėjus sovietų-vokiečių karui, tarnavo Lietuvos saugumo policijoje, o 1943 m. įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos batalioną, vadovaujamą leitenanto Stasio Narušio. (Beje, gimęs Vaišvilų kaime, Vilkaviškio raj.).
Okupacinė valdžia leido atkurti lietuvių policiją, vadovaujant lietuviams karininkams, tačiau pavaldžią vokiečių pareigūnams. Policininkų uniformas puošė nacionalinės priklausomybės ženklai. Istorikas Arūnas Bubnys, tyrinėjęs lietuvių policijos batalionų veiklą, rašo, kad batalionai daugiausia buvo naudojami kariniams – policiniams tikslams, t. y. karinių objektų apsaugai ir kovai su sovietiniais partizanais. Savisaugos batalionų kariai saugojo karo belaisvių stovyklas, lydėdavo žydus į jų žudynių vietas. Kai kurie batalionai dalyvavo ir žydų žudynėse.
Duomenų apie 3-iojo bataliono dalyvavimą holokauste nėra surasta. B. Labėno biografija plačiai apžvelgiama partizanų istorijos tyrėjo iš Dzūkijos Juozo Kuckailio sudarytoje prozos ir poezijos knygelėje ,,Žygiuojanti tauta“ (Marijampolė, 2000).
Kario pabaigą B. Labėnas sutiko Vokietijoje, iš kur 1944 m. su kitais lietuviais karininkais jau dalyvauja kautynėse su Raudonąja Armija prie Liepojos (Latvija). Prie Tūkumo patenka į nelaisvę. Kartu su vokiečiais belaisviai išvežtas į Tolimuosius Rytus. Po 1,5 metų iš lagerio paleistas, grįžta į gimtąjį Lazdijų rajoną. Ir čia sovietinis saugumas išbando savo metodus. B. Labėnas verbuojamas tapti jo talkininku, po kankinimų, trokšdamas išeiti į laisvę, sutinka bendradarbiauti, slapyvardžiu Puškinas. Tokią taktiką, sutinkant bendradarbiauti ir gauti galimybę išlikti gyvam ir kovoti su klastingu priešu, pasirinko ne vienas laisvės kovotojas, tarp jų ir A. Ramanauskas-Vanagas. B. Labėnas pasitraukia į mišką. Tampa vienu iš partizanų leidinio ,,Laisvės varpas“ redaktorių. Leidžiant šį laikraštį, ir susikirto trijų poetų keliai.
Tą lemtingą kovo 7 d. naktį savo raporte agentas Varnas savo šeimininkams raportuos: ,,Kariūnas, lyg nujausdamas mirtį, pradėjo rausti ir balti. Ant stalo gulėjo granata. Jis ją pasiėmė lyg tarp kitko ir pasidėjo šalia savęs“. Vienuose dokumentuose rašoma, kad šauta į miegantį Kariūną, kituose teigiama, kad partizanai jį rado sukniubusį ant stalo.
Partizanas poetas Benediktas Labėnas pagerbtas atminimo lentoje , esančioje ant Lazdijų M. Gustaičio gimnazijos sienos, apdovanotas Prezidento dekretu Vyčio Kryžiaus 3-io laipsnio ordinu.
Dainavos partizanų veiklą dokumentuotai yra nušvietęs Bronius Kašelionis ,,Dainavos partizanai“, Šarūno rinktinės dokumentai, V, 1999.
