Smalsus protas dažnai užduoda klausimų, ar istoriją, kurią mums surašo istorikai, rašytojai, ištransliavę menininkai, yra arti tiesos tų įvykių, apie kuriuos skaitome tekstuose. Gali būti ir kitos tų įvykių versijos! ,,Kas būtų, jeigu būtų“, nuo šio klausimo istorikai nusigręžia, nes tikroji istorikų duona yra ieškoti šaltinių, juos lyginti ir pateikti skaitytojui.
Tačiau smalsus protas būtent ieško to, kas gal nepateko į rašytinius šaltinius, nors galėjo vykti. Panagrinėkime vieną paslaptingą istoriją, pažvelgę į ją kitu žvilgsniu, kitu kampus.
Jogaila homoseksualas, arba dar viena Kęstučio žuvimo istorija
Iš istorijos šaltinių žinoma, kad konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio kilo dėl to, kad Jogailai slapta sudarius sutartį su kryžiuočiais Kęstutis užsirūstino ir nušalino Jogailą nuo valdžios, pakoręs jo buvusį mylimą šeimynykštį (karaliaus, feodalo tarną) Vaidilą. Kai Jogaila vėl pradėjo derybas su Kęstučiu ir Vytautu, pastaruosius suėmė. Krėvos pilyje Kęstutį pasmaugė, o Vytautą įkalino. Kodėl gi taip žiauriai keršyta dėdei, o pro pirštus pažiūrėta į realų konkurentą – Vytautą? Galgi Kęstučio nužudymas buvo susijęs su bajoro Vaidilos mirtimi?
Rusiškasis LDK metraštis rašo, kad po Algirdo mirties gavęs valdžią Jogaila elgėsi nepadoriai: nelaisvą šeimynykštį (tarną), vergą Vaidilą iš pradžių paskyrė kepėju, paskui liepė jam kloti patalą (Jogailai) ir nešioti geriamą vandenį. O vėliau taip pamilo, kad davė valdyti Lydą. Pakėlęs į bajorus, už Vaidilos išleido savo seserį Mariją. Taip iškeltas prastuolis, buvęs vergas, pradėjo regzti Kęstučiui pinkles.
Kodėl Jogaila taip išaukštino Vaidilą? Matyt, patalo klojėjas galėjo būti ir Jogailos lovos sugulovu. Kęstutis tai žinojo ir, nušalinęs Jogailą, iš visų priešų pakorė tik Vaidilą. Yra žinoma, kad homoseksualai labai myli savo partnerius ir yra pavydūs ir kerštingi. Už mylimojo Vaidilos nužudymą Kęstutis prarado savo gyvybę. Istorinius įvykius nulėmė ne politika, o asmeniniai interesai.
Tėvas veda dukrą, arba Jogailos sužieduotuvės su vengre Jadvyga
Jogaila mėgo jaunas verges, tad ir Lenkijos karūną jis pasirinko galbūt tik todėl, kad žmona jam tiko į dukras. Kas gi buvo Jadvyga?
To meto Lenkijos užsienio politikų didžiausias rūpestis buvo atremti vokiečių agresiją ir atsiimti iš Ordino užgrobtas žemes. Paramos tikėtasi iš Vengrijos ir Lietuvos. Lenkijos karalius Kazimieras buvo sudaręs sutartį su Vengrijos karaliumi Liudviku dėl dinastinių ryšių. Ta sutartimi po Kazimiero mirties Lenkijos karaliaus sostas turėjo atitekti Vengrijos karaliui Liudvikui. Už pažadą, kad sostą paveldės Liudviko dukterys, Lenkijos feodalai gavo privilegiją, įteisinančią jų luomines teises ir ribojančią karaliaus valdžią. Taip jaunesnioji Vengrijos karaliaus duktė vengrė Jadvyga 1382 m. buvo paskelbta Lenkijos valdove. Istoriko J. Jurginio teigimu, Jadvyga tapo karale. Jadvygos tėvas buvo prancūzų kilmės Anžu dinastijos, o jos gimtoji kalba buvo ne lenkų, bet vokiečių. 1385 m. už Jadvygą Jogaila sumokėjo 200 florenų. Ši suma buvo sumokėta Austrijos princui Vilhelmui už sužieduotuvių su Jadvyga nutraukimą. 1386 m. Krokuvoje Jogaila apsikrikštijo, gavo Vladislovo vardą, vedė karalę Jadvygą ir buvo karūnuotas. Vesdamas Jadvygą, Jogaila neteko teisių į Lenkijos žemes, nes Jadvyga buvo ne karalaitė (princesė) ir ne karalienė (karaliaus žmona), o karalė (karalius moteris). Jai mirus be įpėdinių, Jogaila galėjo likti karaliumi nepripažintas. Tada Europoje buvo kalbama, jog Jadvygos motina prašė pirklius eiti su Jogaila į pirtį ir pasižiūrėti, kaip Jogaila atrodo, ar negauruotas, ar nepanašus į mešką.
1399 m. Jadvyga pagimdė silpnutę dukrytę Bonifacą Elžbietą, bet po poros dienų naujagimė mirė, mirė ir motina.
Įspėtas ketvirtą kartą nebevesti, arba Jogaila nori įpėdinių ir veda ,,karvę“
1416 m. kovo 21 d. mirė antroji Jogailos žmona Ona, Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo anūkė. Su ja Jogaila susilaukė dukters, kuri mirė neištekėjusi. Lenkų ponai norėjo, kad Jogaila vestų princesę užsienietę su geru žemėvaldos kraičiu. Buvo suradę ir nuotaką – imperatoriaus Karolio IV anūkę našlę Elžbietą, bet toji atsisakė tekėti už 66 metų senio ir ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio, beje, atsisakiusio vyskupo karjeros. Tada Jogaila vedė lenkę Elžbietą Granovskienę, tris vyrus numarinusią našlę, jau turinčią suaugusių vaikų. Ta proga išleistame pamflete teigiama, kad Jogaila parodęs lietuvišką pagonišką charakterį ir vedęs moterį, netinkančią jam į žmonas, su trimis vyrais sugyvenusią daug vaikų, seną, nesveiką, avantiūristiškos praeities, negražią, panašią į ,,karvę“. Pasirodo, karaliaus žmonos motina krikštijo patį Jogailą, tad tarp jų esąs dvasinis giminingumas ir reikalingas popiežiaus leidimas. Toks leidimas gautas, bet Jogaila įspėtas ketvirtą kartą nebevesti.
Vedybos su Sonka, Jono Alšėniškio sūnaus Andriaus antrąja dukra
Sakoma, kad ketvirtąją žmoną Jogailai išpiršo Vytautas. Sofija gimė apie 1405 m. Kijeve. Tėvui mirus, Sofija su motina grįžo į motinos gimtinę Drueką. Apie 1420-1421 m. Sofija patraukė našlio Jogailos dėmesį. Tam pritarė ir Vytautas, nes Sofija buvo Vytauto žmonos dukterėčia. Vestuvės įvyko 1422 m. vasarį Naugarduke. Nors lenkų ponai tam priešinosi, bet Sofija sugebėjo įveikti jų priešiškumą. 1424 m. kovo 5 d. ji vainikuojama Lenkijos karaliene, ir jau rudenį pagimdo sūnų Vladislovą. Vedybų dieną Jogaila jau ėjo 70 metus, o Sofija – 17-uosius. Sutuoktinius skyrė 53 metai.
Kazimiero Jogailaičio gimimas, arba 75 metai tėvystei – ne riba
1427 m. lapkričio 30 d. sutuoktiniams gimė sūnus Kazimieras Andrius, geriau žinomas kaip Kazimieras Jogailaitis. Vėlyva karaliaus tėvystė sukėlė daug apkalbų. Sklido gandai, kad jo sūnūs turėję kitus tėvus. Mat tuo metu Jogaila ėjo 75 metus.
Jaunosios kartos Lietuvos istorikai leidinyje ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ rašo: ,,Sofijos vaisingumas negalėjo nesulaukti apkalbų, tad 1427 m., dar prieš gimstant Kazimierui, Jogaila iškėlė Sofijai ištikimybės bylą. Vis dėlto atrodo, kad Jogaila tai padarė ne iš pavydo, o kaip tik siekdamas apsidrausti, kad po jo mirties sūnų įpėdinystės teisės nebūtų kvestionuojamos.“
Čia Jogailai talkino ir Vytautas. Nors Sofijai buvo priskirta bent septynetas meilužių, galiausiai ji buvo išteisinta. Sofiją aršiausiai puolė Vytauto karūnacijos priešininkas vyskupas Zbignevas Olesnickis.
Pirmagimiui Vladislovui 1444 m. žuvus prie Varnos, Sofija išrūpino Kazimierui Lenkijos karūną. Mirė Sofija 1461 m., palaidota Vavelio katedroje (Krokuva).
Jogailaičiai įsiviešpatauja Europoje
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero žmona Elžbieta Liuksemburgietė dažnai įvardijama kaip karalių motina. Už Kazimiero ištekėjusi Elžbieta buvo kilusi iš garsios giminės. Jos tėvas Albertas II – Austrijos kunigaikštis, Vengrijos, Čekijos ir Romos karalius. Anksti mirus tėvui, augo globojama imperatoriaus Frydricho III Hasburgo. Jau trylikametė buvo sužadėta su Saksonijos Kurfiursto (Šventosios Romos imperijos feodalas, turėjęs teisė rinkti imperatorių) sūnumi. Už Kazimiero, iširus sužadėtuvėms su Kurfiurstu Frydrichu, susituokė 1454 m. vasario 10 d. Nuotaka nebuvo gražuolė, bet santuoka buvo sėkminga ir laiminga. Karališka pora susilaukė šešių sūnų ir septynių dukterų.
Po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkijos karūną paveldėjo sūnūs Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis. Kiti karaliaus vaikai padarė bažnytinę karjerą: Frederikas tapo kardinolu, o Kazimieras – šventuoju. Elžbieta palaidota Krokuvos Vavelio katedroje.
Kazimiero ilgas ir atlaidus valdymas sukėlė nuosmukį, po kurio valstybė nebeatsigavo.
Pagal alternatyviąją istoriją, nebeaišku, kas yra Jogailos vaikų tėvas, jeigu jis pats abejojo, tad kyla abejonės ir dėl Kazimiero vaikų dinastinio ryšio su gediminaičiais-jogailaičiais.
Portretų autorius dailininkas A. Slapšys.
