V. – Guodotinas broli, Jonai! Ar galėjome kuomet pamislyti, kad kunigai aukos šv. Mišias tuščiose bažnyčiose. Caro kazokai žmonelius iš bažnyčių nagaikomis vaikė, prisimink Kražių skerdynes, bolševikai bažnyčias ir cerkves griovė, o Dievo namai niekuomet nebuvo tušti.
J. – Vinculi, mudu gi gydytojai, žinome, kokia baisi zaraza šmėklioja tarpe žmonelių. Pamenu 1918–1920 metus, po Didžiojo karo siautė ispaniškas maras. Žmoneliai krito kaip musės rudenį. Tik griežti karantinai tą marą sustabdė. Bet šiandien Lietuvoje siaučia ne tik korona, bet ir dvasinė pandemija. Kai vyskupai į ištuštėjančias bažnyčias pakvietė tikinčiuosius, Lietuvos ,,žvaigždės“, aktoriai, šou verslo rykliai puolė kunigus. Būk jie pinigo griešijasi ir visaip šaipėsi lyg kovingieji ateistai sovietų laikais. Ką tu apie tai manai?
V. – Joneli, pats žinai, kad ir anais laikais gožlų (kvailokų protuolių) irgi netrūko, ir jie mudu ramybėje nepalikdavo. Bedieviais vadino. Iš dūšios tau pasakysiu, nesutardavau su jais. Mą nepatiko, ka jie lenkiškai vapliojo, Lietuvos nemylėjo.
J. – Nesakyk, Vinculi, visokių buvo kunigėlių, kap ir žmonelių. Ba aš menu daug tokių, kurie mano ,,Aušrą“ ir tavo ,,Varpą“, ,,Ūkininką“ aukomis rėmė. Prisimink vien tik Vaižgantas, Maironis ko verti, o ir mą galybė kunigų tautosaką rinko, mano įkurtoje Mokslo draugijoje aktyviai dalyvavo. Iš paprūsės kilęs L. Prapuolenis, iš Oranų A. Radušis kiek nudirbo lietuvybės labui. O kiek dar daug esame pamiršę. Tad, manau, mūsų pareiga juos prisiminti ir garbavoti.
V. – Sutinku, Joneli. Pažinojau ir aš vieną jų, dabar primirštą Suvalkijoje, bet gerbiamą Dzūkijoje. Šlavantų bažnytėlėje jo portretas ant sienos primena, kad čia kunigavo šis patriotas, lietuvis ir taurus dvasininkas, Juozapas Galeckas.
J. – O kilęs ar ne iš tavo parapijos, Vinculi?
V. – Taigi, beveik kaimynas. Juozapas Galeckas gimė 1871 m. kovo 2 d. Rūdos kaime Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje.
J. – Nuostabu! Šiam šviesuoliui šiemet sukanka 150 metelių nuo gimimo. Verta jį prisiminti.
V. – Gilius, švytinčius pėdsakus Dzūkijoje palikęs kunigas Juozapas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1894 m. rugsėjo 10 d. jam buvo suteikti kunigystės šventinimai. Patriotas, lietuvybės skleidėjas patyrė caro valdžios gainiojimus, buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. Kunigavo Panemunėje, Lazdijuose (1896), Raigarde (1899), Zambravėje (1900), Jeleniave (1905), Beržininkuose (1907).
J. – Kunigas J. Galeckas gyveno tuo laiku, kai tarp tikinčiųjų lenkų ir lietuvių dažnai kildavo ginčai ir net muštynės dėl bažnyčių, dėl šv. Mišiose sakomų pamokslų kalbos. Dėl tų vaidų buvo uždaromos net bažnyčios.
V. – Lietuviai susirūpino statyti savo bažnyčias. Vyskupui leidus, kunigas Juozapas turėjo rūpintis Kučiūnų bažnyčios statybai. Apie šią statybą ,,Mūsų Lietuvoje“ Bronius Kviklys rašė: ,,Kučiūnų bažnytkaimis yra prie Alnos upės 2 km. Nuo Zapsio ežero, 12 km. nuo Seinų, 6 km. nuo Beržininkų, prie pat (1 km) Lietuvos – Lenkijos buvusios administracinės linijos. Kaimas yra atsiradęs Sūduvos kolonizacijos metu. Jo vardas minimas 1685 m. aktuose (…), šios parapijos pietinė dalis buvo gerokai aplenkėjusi, todėl lenkuojantieji trukdė lietuviams gimtąja kalba melstis. Buvo nesutarimų, net muštynių, ypač po 1905 metų. Po vienų tokių muštynių šiauriniai parapijos lietuviški kaimai nuo Beržininkų atsiskyrė ir įkūrė naują parapiją su centru Kučiūnuose.“ Kurti parapiją ir statyti bažnyčią buvo paskirtas jaunas kunigas Juozapas Galeckas. Nepraėjo nei metai ir bažnytėlė Kučiūnuose buvo pastatyta. Ją pašventino 1907 m. rudenį prelatas Antanavičius. Bažnyčia dedikuota šv. Kazimierui. Kunigas Juozapas, pelnęs aplinkinių prielankumą, skatino dzūkus statytis namus, klėtis, taip keldamas kaimiečių kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Įsteigęs 1910 m. ,,Žiburio“ draugijos skyrių, jos narius įtraukė į aktyvią veiklą. Buvo kviečiami agronomai skaityti paskaitų, suburtas jaunimo choras, organizuojami vakarai su vaidinimais, įsteigtas knygynas, platinama spauda. Apylinkėse įkūrė šešias mokyklas ir jas išlaikė.
J. – Tuo metu ir aš iš marijampoliečių girdėjau viešėdamas tėviškėje, kad Marijampolėje įkūrė ,,Žagrės“ kooperatyvo skyrių. Kučiūnų ūkininkus skatino pirkti trąšų, sėklų, naujovišką žemdirbystės techniką. Ūkininkai pradėjo veisti sodus, sodinti gėlynus. Sekmadieniais Kučiūnų bažnytėlė lūžo nuo tikinčiųjų, tuštėjo karčemos. Sunerimo ir žydai, mat kunigas Juozapas skatino lietuvius imtis biznio, verslo. Didžiojo karo metais Kučiūnų apylinkėse slankiojo plėšikai, buvo užpuolę kleboniją, pyko ir lenkai, net buvo areštavę. Kuriantis Lietuvai, kunigas organizavo savanorių būrius, kvietė kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kučiūnuose veiklus klebonas pajutęs daug pavojų, sumanė įkurti dar vieną parapiją, Šlavantų.
V. – Pacituosiu vėl Kviklį: ,,1920 m. nuo Šventežerio Lazdijų ir Veisiejų parapijų buvo atskirti kai kurie kaimai ir įkurta Šlavantų parapija“.
J. – Šlavantai minimi nuo 1774 m. Vilniaus vyskupijos Veisiejų parapijos kaimų sąrašuose. Veiklaus kunigo dėka 1921 m., talkininkaujant parapijiečiams pastatyta medinė švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia. 1922 m. birželio 1 d. kunigas išvyko į Kauną, rūpinosi kaip įsteigti vidurinę mokyklą, įkurti vaistinę, lentpjūvę. Kelionėje susirgo dėmėtąja šiltine. Artėjo Sekminės, sirgdamas aukojo šv. Mišias. Kunigas Juozapas dar planavo statyti trečią bažnyčią Viktorinos ir įkurti parapiją. Tačiau klastinga to laikmečio liga kunigą palaužė. 1922 m. birželio 10 d. visą Dzūkiją apskriejo liūdna ir skaudi žinia – mirė Dzūkijos švietėjas, tikras Kristaus Bažnyčios karys kun. Juozapas Galeckas. Kunigas, poetas, Lazdijų ,,Žiburio“ gimnazijos steigėjas Motiejus Gustaitis 1924 metais rašė: ,,Vienas didžiausių kun. Juozapo Galecko nuopelnų yra liaudies švietimas. Įkuria ir išlaiko Kučiūnų, Akmenių, Aradninkų, Miškinių, Pazapšių ir Sapiegiškių mokyklas. Todėl nenuostabu, kad jam pasirodžius gatvėje, vaikai, norėdami išgirsi kokį pamokymą arba gauti dovanėlę, jį apsupdavo iš visų pusių“.
V. – Kun. J. Galeckas – dvasios tėvas, mokytojas, švietėjas, patriotas, lietuvybės žadintojas. Budinęs dzūkų protus ir širdis, tiesęs kelius Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei ateiti į ežerų akimis išmargintą, pušynėliais ir kryžiais išpuoštą kalvotąją Dzūkiją. Gal todėl šis kraštas lietuviškumu ir patriotizmu garsėjo per visas okupacijas. Čia vyko ir gausiausias partizaninis karas po Antrojo pasaulinio karo.
J. – Vinceli, prisiminėme šį mūsų kraštietį ir palyginau su šiais laikais. Pažvelk, kiek šviesių kunigų vien Vilkaviškio krašte. Kunigas V. Gustaitis pastato Vilkaviškio Katedrą, A. Žukauskas atstato Pilviškių bažnyčią, V. Kajokas – Alvito bažnyčią. Meninės sielos kunigai V. Labašauskas, išpuošė Kybartų bažnyčią, dabar rūpinasi Prienų bažnyčios restauravimu, kunigas Dainius Gurevičius kolekcionierius, istorijos mylėtojas, išleidžia puikų senųjų Gražiškių nuotraukų albumą, Gižų klebonas V. Vaitkus rašo knygas, Bartninkų A. Dvareckas išsirūpino senosios bažnyčios konservavimu ir išsaugojimu.
V. – Sutinku, Joneli, daug puikių, žmonėms ir Lietuvai save aukojančių, tad tų socialiniuose tinkluose ir televizijose cypaujančių davatkinteligenčių, kaip aktorius Aistis Mickevičius ar Arūnas Valinskas, pasišaipymai iš kunigų tuščiose bažnyčiose, būk tai nesulaukiančių aukų, surūdijusio grašio neverti ir kvepia slopia sovietčizna. Trauk juos paraliai pasakyčiau, neverti mūsų dėmesio.
J. – Labai jau piktas, Vinculi. Žinau, buvai ir esi karštakošis ir gal gerai į jų pašaipas atsakyti taip, kaip jie tepė.
V. – Gerai, Joneli, nusiraminau, bet tegul tik kas laisvoje Lietuvoje laisve piktnaudžiauja, netylėsiu.
