Nuostabus karantino laikas, kai dirbi nuotoliniu būdu, o su kolegomis susitinki tik per interneto skaidulas ar plepėdamas mobiliuoju telefonu. Tau nereikia bendrauti su darbo veteranais, kurie niekaip nesiryžta išeiti į užtarnautą poilsį, o sau bei pasauliui bando įrodyti, kad be jų jis sugrius, nors tas poilsis užtarnautas prieš gerą dešimtmetį… Ką gi, pagarba senatviniam marazmui – jaunimas palauks.
Taip, pasiilgstu savo bendradarbių ir darbo būnant tarp žmonių, bet kol yra taip, kaip yra, stengiuosi gyventi patogiai ir linksmai. Dirbdamas namuose, tu gali klausytis muzikos ar viena akimi žiūrėti futbolo rungtynes arba gerą koncertą. Gali kimšti sumuštinį užgerdamas alumi (Nuo ryt pradedu bėgioti, pažadu). Ir tebūna tai reklama. Dažnai įsijungiu Europos TV kanalą ARTE, skirtą kultūrai, kokybiškai kultūrai. Rekomenduoju. Prieš pradėdamas šį penktadienio rašinį, pažiūrėjau dainininkės Beth Hart koncertą Paryžiuje (su publika!). Fantastiška atlikėja, bet užkliuvo jos suknelės nesuderinamumas su tatuiruotėmis. Gal su tais kūno papuošimais viskas gerai, bet prie gana atviros bordinės spalvos suknelės jie nederėjo.
Taip, mielos moterys ir merginos, o kalbėsiu tik Jums, nes vyrų oda manęs nedomina. Peržvelgus „išmintingąją ir neklystančiąją“ Vikipediją, štai kas paaiškėjo: man suprantamomis kalbomis tatuiruotės skirtingai įvardijamos. Lietuviškai – tai amžinas piešinys ant kūno, angliškai ir lenkiškai – kūno modifikacijos forma, o rusiškai – piešinio „užnešimo procesas“. Ir visos šios kalbos sutaria dėl vieno, kad prieš keturiasdešimt tūkstančių metų žmonės, norėdami, kad juos atskirtų nuo kitos genties žmonių, darydavosi tatuiruotes. O kaip kitaip, visi vienodai smirdėjo ir nešiojo žvėrių kailius bei meškų ar vilkų dantų karolius. Pagaliau vadas ar šamanas turėjo turėti kažką, kas jį atskirtų nuo liaudies. Netgi užgimė posakis – pasitinki pagal tatuiruotę, palydi pagal protą. Taip tas laukinis paprotys mutavo, kol pasiekė XX amžiaus pabaigą ir persikėlė į XXI-ąjį. Tik dabar tai tapo kūnišku (ne kūno) menu, aišku, jeigu nesėdi kalėjime…
Ir prasidėjo. Kaip jau sakiau, man nerūpi, kaip atrodys atletiški tatuiruoti jaunuoliai, kai viskas susmuks bei papilnės, o kūno grožyba subliukš. Jeigu netikite, pasižiūrėkite į Arnoldą Švarcnegerį, kurio treniruotas kūnas, tiesa, be puošybos, virto… į kažką. Pagarba šiam žmogui, bet senjoras yra senjoras. O štai moterys ir merginos tiesiog pamiršo, kad jų odos spalva turi gausybę atspalvių: tai ir dramblio kaulo baltumas, ir švelniai rožinė, balkšva ir spinduliuojanti, kerinti ir švytinti. O čia – še tau, boba, ir devintinės: nusėta kaip Sovietų Sąjungos žemėlapis Gulago stovyklomis… Nesu senas bambeklis, tačiau visur būtinas saikas ir subtilumas, paslaptis ir grožis. Pagalvokite, kaip tai atrodys įžengus į nuostabųjį vyresnio amžiaus grožį. Aišku, jeigu Jūs būsite močiutė iš Polinezijos ar dar velniai žino iš kur, tada viskas tvarkoje.
Moralas. Karantinas baigsis, ateis pavasaris. Pagalvokite, ar naujai sumanytas piešinys derės prie Jūsų mėgstamos raudonos, geltonos, baltos, mėlynos, žalios spalvos arba teks iš pamatų keisti garderobą. Jeigu nepaisysite mano patarimo, tai visai gali būti, kad atrodysite bent jau keistai.
