Žiurkė
Sukas greitai Laiko ratai, baigias mano – Žiurkės – metai.
Žmones jie nuvylė baisiai, o juk buvo tokie skaičiai!
Dukart du ir dukart nulis, tarsi saulė ir mėnulis!
Tiek pareikalavo valios šitų metų „Kaukių balius“.
Pratūnojo jie urveliuos tarsi žiurkės arba pelės.
Samdėsi vieni „Barborą“ – negalėjo „eit į orą“,
Užsienin ne daug kas vyko, be dažų gražuolės liko.
Nekalta aš, tai „korona“ stūmė pramogas į šoną.
Kokios gali būt kelionės: serga žmonės, miršta žmonės?
Išsirinkot naują Seimą, vėl turėjot grįžt į šeimą.
Dirbot nuotolinį darbą, gal nemėgstamą, bet svarbų.
Taip jau šiemet atsitiko: nei Kalėdų, nei Velykų.
Jei šventes praleist kukliai, gal ir pildysis stebuklai.
Galbūt šitas karantinas Ateitį šviesesnę pina?
Šitą sunkmetį iškentę, imsite linksmiau gyventi.
Niekas vietoje nestovi. Tai ne pasaka. Tikrovė!
Jautis
„Korona“ turėtų liautis, žemėn atkeliauja Jautis!
Jis stiprus, darbštus, protingas, sumanus ir ambicingas.
Jis ligas papurtys „drūčiai‘. Kam jam plepalai, blizgučiai?
Daktarai – ne visagaliai, ne visus išgelbėt gali.
Jei žmonėms dar valios stinga arba sirgt labai patinka,
Tai ir Jautis čia bejėgis, gelbėti žmonių išbėgęs.
Gal nuspręs tik pasitraukti, geresnių laikų palaukti.
Jautis prieštaringo būdo. Jis tylus, jei jam nekliudo.
Bet per lietų ir per gruodą jis bičiulių neišduoda.
Ne naudos, taikos jam reikia, užsiplieskia, nusikeikia.
Primena jis savanorį, jis žmonėms tik Gero nori.
Lai nuo sausio iki sausio žmonės myli jį ir klauso.
Dirbti sunkiai nesibodi, stengias išlaikyti žodį…
Taikliai garbioji Poetė sudėstė!